Dalis Panevėžio rajono gyventojų atsukę čiaupus nesuka sau galvos, kiek reikės mokėti už paslaugą. Jie įsigudrina nedeklaruoti suvartoto vandens ir už jį nemokėti vandens tiekėjai – viešajai įstaigai Velžio komunaliniam ūkiui.
Labiau kontroliuos vartotojus
Pastarosios vandens tiekimo nuostoliai 2012 metais, palyginti su 2011 metais, išaugo 3 kartus ir siekia 111,5 tūkst. litų. Vandens tiekimas yra viena iš dviejų veiklų, kuri įmonei pridaro didžiausių nuostolių.
Velžio komunalinio ūkio finansinį auditą atlikę rajono Savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos specialistai ragina komunalininkus sustiprinti gyventojų deklaruoto ir pagal skaitiklių rodmenis suvartoto vandens patikrą, nepaleisti iš akiračio tų, kurie nedeklaruoja vandens suvartojimo ir 3 mėnesius bei ilgiau nemoka mokesčių.
Velžio komunalinio ūkio direktorius Vidas Balakauskas žada jau artimiausiu metu imtis atitinkamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias numanomoms vandens vagystėms.
Tiesa, įmonės vadovas aiškina, kad vandens tiekimo nuostolius labiausiai lemia rajono Tarybos nustatyta per maža vandens kaina. Velžio komunalinis ūkis šiemet ketina kreiptis į Savivaldybę, kad ji peržiūrėtų šios paslaugos kainą.
Ketvirtadalis vandens – į nuostolius
Velžio komunalinio ūkio vandens tiekimo savikaina yra 1,43 Lt už 1 kub. metrą be PVM, o gyventojai moka 0,92 Lt be PVM. Kitaip sakant, vandens savikaina yra trečdaliu didesnė nei pardavimo kaina.
Per pastaruosius trejus metus vandens savikaina dėl darbo užmokesčio kilimo, energetinių sąnaudų augimo, remonto darbų ir kitų priežasčių nuolat didėjo. Pavyzdžiui, 2010 metais ji siekė 1,32 Lt, 2011 metais – 1,38 Lt už kub. metrą.
V. Balakauskas teigia, kad Panevėžio rajone patvirtinta geriamojo vandens pardavimo kaina yra mažiausia Lietuvoje. Direktoriaus tikinimu, nustatytas 0,92 Lt tarifas neleidžia įmonei labiau sumažinti nuostolių. Kontrolieriai neneigia, kad skirtumas tarp vandens pardavimo įkainio ir vandens savikainos finansiškai skandina įmonę, bet jie pirštu baksnoja ir į tuos nuostolius didinančius faktorius, kurie tiesiogiai priklauso nuo vandens tiekėjų, bet šie jiems neskiria pakankamai dėmesio, pavyzdžiui, vandens vartotojų tikrinimą.
Savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos vadovė Regina Viškelienė sako, kad Velžio komunalinis ūkis praėjusiais metais išgavo 294,4 tūkst. kub. metrų vandens. Vartotojai apmokėjo tik už 75 proc. vandens, o 25 proc., arba ketvirtadalis viso išgauto vandens, nutekėjo į nuostolius.
„Tiekdama vandenį įstaiga patiria išlaidas, o pajamų negauna. Faktiškai suvartotas, bet nedeklaruotas vandens kiekis didina vandens bokštų nuostolius“, – „Sekundei“ teigė kontrolierė.
Tikrintojai atkreipė dėmesį, kad praėjusiais metais komunalininkai patikrino tik 59 proc. vartotojų skaitiklių, nors turėjo tikrinti visus 100 proc. Kontrolieriai taip pat nustatė atvejų, kai gyventojai kelis mėnesius ar daugiau kaip metus neatsiskaitė už suvartotą vandenį, o įmonė nesiėmė priemonių, kad jie laiku tai padarytų. 5 proc. vartotojų neturėjo vandens skaitiklių, nors įstatymai vandens tiekėją įpareigoja įrengti tokius prietaisus.
Kaimiečiai taupo vandenį
Kontrolieriai konstatavo ir dar vieną, jų nuomone, iškalbingą faktą apie vandens vartojimo ypatumus Panevėžio rajone.
Jie suskaičiavo, kad 2012 metais vienas rajono gyventojas vidutiniškai per mėnesį suvartojo 1,61 kub. metro vandens, arba per pusę mažiau, nei patvirtintas šalies normatyvas. Lietuvoje patvirtinta vandens vartojimo norma vienam gyventojui yra 3–3,5 kub. metro per mėnesį.
Tarp mažiausiai suvartojančiųjų vandens – Bernatonių (tik 0,95 kub. metro), Miežiškių (1,18 kub. metro), Raguvos (1,37 kub. metro) gyventojai.
V. Balakauskas nenori tikėti, kad rajono gyventojai galėtų vogti vandenį. Jis sako, kad kaimo žmonės taupūs, todėl ir suvartoja gerokai mažiau vandens nei miestiečiai.
„Tie gyventojai, kurie turi ir vandenį, ir nuotekas, vandens suvartoja per pusę mažiau nei tie, kurie turi tik vandenį“, – aiškina jis.
Velžio komunalinio ūkio direktoriaus teigimu, nemažai rajono gyventojų įmonės tiekiamą vandenį vartoja tik maistui gaminti, o maudytis, drabužiams skalbti, daržams laistyti semia savo šulinių vandenį.
Kita vertus, faktas, kad iš pernai išgauto beveik 300 tūkst. kubinių metrų vandens ketvirtadalis liko neapmokėta, vis dėlto neleidžia jam visiškai pasikliauti vartotojų sąžine.
Direktorius nemano, kad dėl vandentiekio avarijų ir vamzdynų gedimų gali nutekėti tiek daug vandens.
V. Balakauskas sutinka, kad vandens vartojimo patikra pernai nebuvo vykdoma taip, kaip reikia.
Pasak jo, susijungus Krekenavos ir Velžio komunaliniams ūkiams užvirto krūvos kitų skubių darbų. Patikrinti visų skaitiklių tiesiog nespėta fiziškai. Direktorius patikino, kad dabar tam bus skirta daugiau dėmesio. Kontrolieriai Velžio komunaliniam ūkiui turėjo priekaištų, kad įstaiga pernai nenurodė, kokių priemonių ėmėsi vandens savikainai mažinti.
Pasak V. Balakausko, sumažinti vandens savikainą – sunkiai įveikiama užduotis, įmonė stengiasi, kad ji bent nedidėtų.
„Didžiausią vandens tiekimo savikainos dalį sudaro darbo užmokestis ir elektros energijos sąnaudos. Stengiamės ką įmanoma automatizuoti, įdiegti ekonomiškus elektros prietaisus“, – sako jis.
Įmonių sujungimas – į naudą?
Kontrolieriai konstatavo, kad Velžio komunalinio ūkio nuostoliai praėjusiais metais iš viso siekė 133 tūkstančius 658 litus, tačiau, palyginti su 2011 metais, sumažėjo 187 tūkstančiais 715 litų.
Galima daryti prielaidą, kad rajono Tarybos sprendimas sujungti du komunalinių paslaugų teikėjus buvo racionalus, tačiau konkretesnes išvadas bus galima daryti ateityje.
Kontrolieriai Velžio komunaliniam ūkiui turėjo pastabų ir dėl šilumos tiekimo paslaugų apskaitos.
Jų teigimu, įstaigoje netinkamai reglamentuotas pagaminto ir parduoto šilumos kiekio skaičiavimas, nenustatyta kietojo kuro inventorizavimo tvarka, kietojo kuro inventorizacija atliekama metų pabaigoje ir yra formali.
Kietasis kuras į sąnaudas nurašomas nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais, dėl to kontrolieriai negali pasakyti, ar kietasis kuras šilumos energijai gaminti naudojamas racionaliai ir jo sunaudojama iš tiesų tiek, kiek parodoma dokumentuose.
Inga SMALSKIENĖ
