1965 m.: „Renault 16“ – tikrasis šeimos „Voiture à Vivre“
Šeimyninių „Renault“ automobilių istorija prasidėjo prieš 50 metų, Prancūzijoje prasidėjus pokariniam gimstamumo bumui. 1965 metų pradžioje, Ženevos automobilių parodoje, gamintojas pristatė novatorišką automobilį – „Renault 16“. Šis naujasis hečbekas akį traukė originaliu kėbulo siluetu ir dideliu bagažinės dangčiu. Automobilis funkcines galimybes suderino su elegantiška išvaizda. Tai buvo tobulas šeimos automobilis.
„Renault“ naujovių siekis
1955–1975 metais „Renault“ vadovavęs Pierre Dreyfus pageidavo, kad šis automobilis išsiskirtų iš konkurentų. Jis reikalavo pasirinkti netradicinį požiūrį. „Automobilis nebegali būti tik keturios sėdynės ir bagažinė. Tai turi būti pateikta kaip vientisas tūris“, – tvirtino P. Dreyfus.
Taip atsirado Gastono Jucheto suprojektuotas, radikaliai naujas „Renault 16“.
Netradicinis mąstymas
„Renault 16“ buvo sedano ir universalo hibridas, pasirodymo metu išsiskyręs neprilygstamu universalumu. Dėl stumdomų ir sulankstomų galinių sėdynių bagažinė galėjo būti naudojama keturiais skirtingais būdais, jos naudingą tūrį keičiant nuo 364 iki 1 200 litrų. Sėdynės buvo sukurtos įvairioms naudojimo paskirtims – pradedant vaikiškos kėdutės tvirtinimu, galimybe atlenkti atlošą poilsio akimirkoms ir baigiant dviem žmonėms tinkamu gultu, kurį galima suformuoti atlenkiant priekinių sėdynių atlošus.
Nuo pat pradžių „Renault 16“ buvo kuriamas kaip šeimyninis automobilis, kuris iš pagrindų skirtųsi nuo bet kurio savo konkurento.
Techninis avangardas
„Renault 16“ išsiskyrė ir savo modernia, laikmetį pralenkiančia konstrukcija. Tuo metu priekinių ratų pavara šioje klasėje buvo neįprastas sprendimas, o priekinės dalies centre įkomponuotas variklis kelyje užtikrino aukčiausios klasės automobilio manieras.
Variklis, jo galvutė ir pavarų dėžė buvo pagaminti iš aliuminio, naudojant aukšto slėgio liejimo technologiją. 1968 metais pasirodė TS („Tourisme Sportif“) versija, kurios bazinėje įrangoje atsirado nemažai pažangių naujienų: šildomas galinis stiklas, papildomi halogeniniai žibintai, dviejų greičių valytuvai su keturiais plovikliais ir vidinio vaizdo veidrodėlis su galimybe pasirinkti dieninį arba naktinį režimą. 1969 metais „Renault 16“ turėjo atbulinės eigos žibintus ir elektrinius priekinių langų kėliklius, elektra valdomą stoglangį ir odinę salono apdailą.
1966-ųjų „Metų automobilis“
1965 metų Ženevos automobilių salone pristatytas „Renault 16“ lankytojus nustebino savitu stiliumi. Tačiau netrukus jis dėl savo paprastumo pelnė publikos pripažinimą. Įvertinimai tuo nesibaigė: 1966 metais „Renault 16“ pelnė Europos „Metų automobilio“ apdovanojimą, konkurse aplenkdamas tokį varžovą kaip „Rolls-Royce Silver Shadow“!
Gamos viršūnė: „Renault 16 TX“
Nuo 1973 metų iki pat automobilio gamybos pabaigos 1980-aisiais, „Renault 16“ buvo siūlomas su versijai TX skirtu, 1 647 kubinių centimetrų tūrio, 93 AG varikliu. Jo maksimalus greitis siekė 175 km/h, o įrangoje buvo montuojamos inertinės saugos diržų ritės – pažangus sprendimas, palengvinęs kasdienį „Renault 16“ savininkų gyvenimą.
Per visą „Renault 16“ gamybos laikotarpį pagaminti 1 851 502 automobiliai. Dauguma jų išriedėjo iš Normandijoje specialiai pastatytos Sandouville gamyklos.
