Savo socialiniame tinkle „Facebook“ žinoma moteris pasidalino jautriu laišku.
„2013.11.22 ir 2016.06.16 – tai datos, kai šį pasaulį išvydo dukros. Pirmoji data žymi mano motinystės pradžią. Antroji – jos tęstinumą. Vis dar pagaunu save besistebinčią, kai žiūriu į jas, jog tai tikrai mano kūnas ir kraujas...
Visko buvo per tuos pusketvirtų metų. Kartais noro pabėgti į Naująją Zelandiją ir negrįžti mažiausiai mėnesį, kurį skirčiau tik miegui, miegui, miegui. Kartais noro bent 10 minučių sustabdyti laiką su visu jame sproginėjančiu chaosu: garsiai paleistu filmuku, mažosios rėkimu, vyresniosios šaukimu, kad penktą kartą iš eilės nori dribsnių su pienu, o ne su rūpesčiu pusę dienos troškintos jautienos, skambančiu telefonu bei cypiančiu užvirusiu arbatinuku...
Bet pasidarai pusvalandžio „Zelandiją“, padėjusi galvą ant virtuvinio stalo, kol vyresnioji darželyje, o mažylė miega pokaičio ir pabudusi vėl neri su nauja energija į motiniškos rutinos gelmę. Dažnai buvo ir skaudžių saviplakos akimirkų, net dienų. Kai atrodė, jog nemoku būti mama. Jog turbūt esu per reikli, per silpna, per daug nekantri, per grubi, per... Bet čia pat atbėga vyresnioji, apsikabina ir sako: „Mama, aš labai labai tave myliu, todėl šiąnakt miegosiu pas tave lovoje“. Tada motinystės savivertė vėl gražiai grįžta į tinkamą vietą.
Per tuos metus galiausiai supratau vieną aiškų dalyką – mama netapau tik dėl to, kad jas pagimdžiau. Mama esu, nes stengiuosi jas užauginti žmonėmis. Nes kasdien, kasnakt kylu su mintimi, jog tai svarbiausia mano kaip Motinos misija, užduotis, pareiga, dovana joms ir sau. Nei itin lengva, nei velniškai sunki.
Tad palinkėsiu sau ir jums, mamos, žiūrėti į motinystę kaip į baltą drobę, kurioje dienoms lekiant atsiranda vis daugiau spalvų, atspalvių, linijų, palietos kavos pėdsakų, vienas kitas kraujo lašelis, ašarų sulieta dėmė, maži pirštukų potėpiai su dantų pasta ar brangiu veido kremu... Ir vieną dieną ši drobė kabės garbingiausioje vietoje – jūsų vaikų širdyse. O apačioje bus suraitytas parašas – tikrai, ko gero, brangesnis už Picasso ir Van Gogho kartu sudėjus – Mamos. Tobulai netobulos. Bet vienintelės ir savos, kaip niekas kitas“, - rašė ji.
