Vos pradėjęs savo, kaip profesionalaus lenktynininko karjerą, uteniškis Renaldas Šeinauskas jau pirmajame savo sezone Lietuvos ralio čempionate nušlavė visus varžovus L9 klasėje. Ne vienas ralio žiūrovas spėjo įsidėmėti efektingai važiuojantį juodą „BMW Compact“. Perspektyvus, po „TeleTrade“ komandos vėliava važiuojantis sportininkas prisipažįsta, kad pirmuosius žingsnius į automobilių sporto olimpą lydėjo tik didelis noras ir įrodo, kad didelis darbas gali atvesti iki siekiamo tikslo.
Kaip susidomėjai automobilių sportu?
Automobilius mėgau nuo pat ankstyvos jaunystės. Vairuoti išmokau gerokai anksčiau, nei gavau vairuotojo pažymėjimą, tačiau būtent nuo jo atsiradimo viskas ir prasidėjo. Nusipirkau pirmąjį automobilį, aišku, BMW, nes kitų automobilių su draugais tiesiog nepripažinom. Na, ir lakstydavom savo kaimo keliais.
Iš tiesų, gyvenau pačiame ralio epicentre, Šeduikiuose, šalia legendinio Albrechnto tramplino, taigi kasmetinis „Halls Winter Rally“ – mano namų ralis. Visą laiką žiūrėdavau, kaip ten važinėja automobiliai, susidomėjau tuo ir pats.
Kaip taip atsitiko, kad pats pradėjai važiuoti ralyje?
Buvom labai naivūs. Kai paaugom, pradėjom patys geriau vairuoti, stebėdami kaip sportininkai laksto per mūsų kaimą manėm, kad mes ne ką geriau pasirodytume. Manėme, kad esam labai greiti, taigi, net pačiam Martynui Samsonui, tuo metu dar važiavusiam BMW automobiliu pasakiau, kad Šeduikių greičio ruože jį aplenksiu. Pripažįstu, pats nelabai žinojau ką sakiau.
Na, ir kaip pirmieji raliai, aplenkėt Samsoną?
Pirmieji raliai, tai buvo mėgėjiški B lygos „raliukai“, supersprintai. Su šturmanu nelabai ką supratom, nežinojom kaip ką daryti, bet labai norėjom važiuoti. Daugiausia iš gandų susikonstravome stenogramą ir važiavome be patirties. O ir pirmasis rimtas ralis, tas pats „Halls Winter Rally“, padėjo išaiškinti, kad savas kiemas ne visada padeda – kai nori pasirodyti prieš draugus – perspaudi, vėliau nebeklausai šturmano, nes atrodo tą ar aną posūkį mintinai žinai, bet būna atvirkščiai. Vienu žodžiu, Samsono neaplenkėm. Juk buvom savamoksliai, eksperimentavom, tačiau gavom geros patirties ir dabar turim iš ko pasijuokti.
Tačiau, kaip mėgėjai važiavom neblogai, nes vėliau Martynas mus pastebėjo, susidraugavom su juo. Ir kiek daug jis mus išmokė...
Ko jis tave išmokė?
Parodė, kas yra stenograma ir išmokė važiuoti. Parodė kaip sudarinėti stenogramą, iš vis, atrodo viską mokėmės iš naujo. Labai daug išaiškino apie pačias važiavimo subtilybes, trajektorijas, išmokom, kad kai kuriuose posūkiuose nereikia spausti. Vienu žodžiu, mokėmės vairuoti iš naujo. Jis mus pastvėrė už ausų, na, ir iki šiol su kiekvienu pravažiuotu kilometru, pats sugebu pastebėti vis daugiau klaidų, kurias reikia taisyti norint tobulėti. Reikia įgauti dar daug patirties.
Na, o tolimesni raliai? Gana ankstyvoje savo karjeros stadijoje labai pagreitėjai.
Kaip visada važiuojam greitai ir stengiamės dar greičiau mokytis. Tačiau į atmintį įstrigo „300 Lakes Rally“. Ten supratau, kad tikro ralio dar nebuvau važiavęs. Tai daug ištvermės reikalaujantis ralis su labai techniškomis ir greitomis trasomis. Ko mes ten tik nepatyrėm – ir duslintuvą pametėm, ir ratus prakirtom, ir buferius laužėm, stiklus skaldėm. Tas renginys davė velniškai daug patirties, ir netgi išmokė važiuoti greitai be stabdžių – neturėjom ir jų.
Vien tik ties raliu neapsistojai. Neseniai išbandei ir žiedines lenktynes.
Taip, teko važiuoti „1000 km lenktynėse“ Palangoje. Ir ne su bet kuo, o legendiniu Lada 2104 automobiliu. Buvo labai smagu, reikėjo ir daug ištvermės. Išlipęs po valandos intensyvaus važiavimo ant kojų sunkiai pastovėjau. Vis dėlto, tai taip pat neįkainojama patirtis. Ypač automobilių sporto meistro Dovilo Čiutelės pamokos. Savo tikslą ten įgyvendinau – išmokau važiuoti žiede, nenuvyliau komandos ir nesukūliau automobilio. Aišku, kai kuriose vietose, visgi, reikėjo panaudoti ir ralisto įgūdžius.
Ką planuoji ateityje? Važiuosi toliau ralyje, o galbūt persikelsi ir ant asfalto?
Na, mėgstu galu varomus automobilius, mėgstu žvyrą, ant jo automobilis slysta, o kuo labiau slysta, tuo įdomiau. Žiedas man patiko, norėčiau lenktyniauti ir ten, tačiau ralis man jau įaugęs iki kaulų smegenų. Tiesa, visai neatsisakyčiau išmėginti ir „driftingo“ – atrodo labai smagus sportas
Vos pradėjęs savo, kaip profesionalaus lenktynininko karjerą, uteniškis Renaldas Šeinauskas jau pirmajame savo sezone Lietuvos ralio čempionate nušlavė visus varžovus L9 klasėje. Ne vienas ralio žiūrovas spėjo įsidėmėti efektingai važiuojantį juodą „BMW Compact“. Perspektyvus, po „TeleTrade“ komandos vėliava važiuojantis sportininkas prisipažįsta, kad pirmuosius žingsnius į automobilių sporto olimpą lydėjo tik didelis noras ir įrodo, kad didelis darbas gali atvesti iki siekiamo tikslo.
Kaip susidomėjai automobilių sportu?
Automobilius mėgau nuo pat ankstyvos jaunystės. Vairuoti išmokau gerokai anksčiau, nei gavau vairuotojo pažymėjimą, tačiau būtent nuo jo atsiradimo viskas ir prasidėjo. Nusipirkau pirmąjį automobilį, aišku, BMW, nes kitų automobilių su draugais tiesiog nepripažinom. Na, ir lakstydavom savo kaimo keliais.
Iš tiesų, gyvenau pačiame ralio epicentre, Šeduikiuose, šalia legendinio Albrechnto tramplino, taigi kasmetinis „Halls Winter Rally“ – mano namų ralis. Visą laiką žiūrėdavau, kaip ten važinėja automobiliai, susidomėjau tuo ir pats.
Kaip taip atsitiko, kad pats pradėjai važiuoti ralyje?
Buvom labai naivūs. Kai paaugom, pradėjom patys geriau vairuoti, stebėdami kaip sportininkai laksto per mūsų kaimą manėm, kad mes ne ką geriau pasirodytume. Manėme, kad esam labai greiti, taigi, net pačiam Martynui Samsonui, tuo metu dar važiavusiam BMW automobiliu pasakiau, kad Šeduikių greičio ruože jį aplenksiu. Pripažįstu, pats nelabai žinojau ką sakiau.
Na, ir kaip pirmieji raliai, aplenkėt Samsoną?
Pirmieji raliai, tai buvo mėgėjiški B lygos „raliukai“, supersprintai. Su šturmanu nelabai ką supratom, nežinojom kaip ką daryti, bet labai norėjom važiuoti. Daugiausia iš gandų susikonstravome stenogramą ir važiavome be patirties. O ir pirmasis rimtas ralis, tas pats „Halls Winter Rally“, padėjo išaiškinti, kad savas kiemas ne visada padeda – kai nori pasirodyti prieš draugus – perspaudi, vėliau nebeklausai šturmano, nes atrodo tą ar aną posūkį mintinai žinai, bet būna atvirkščiai. Vienu žodžiu, Samsono neaplenkėm. Juk buvom savamoksliai, eksperimentavom, tačiau gavom geros patirties ir dabar turim iš ko pasijuokti.
Tačiau, kaip mėgėjai važiavom neblogai, nes vėliau Martynas mus pastebėjo, susidraugavom su juo. Ir kiek daug jis mus išmokė...
Ko jis tave išmokė?
Parodė, kas yra stenograma ir išmokė važiuoti. Parodė kaip sudarinėti stenogramą, iš vis, atrodo viską mokėmės iš naujo. Labai daug išaiškino apie pačias važiavimo subtilybes, trajektorijas, išmokom, kad kai kuriuose posūkiuose nereikia spausti. Vienu žodžiu, mokėmės vairuoti iš naujo. Jis mus pastvėrė už ausų, na, ir iki šiol su kiekvienu pravažiuotu kilometru, pats sugebu pastebėti vis daugiau klaidų, kurias reikia taisyti norint tobulėti. Reikia įgauti dar daug patirties.
Na, o tolimesni raliai? Gana ankstyvoje savo karjeros stadijoje labai pagreitėjai.
Kaip visada važiuojam greitai ir stengiamės dar greičiau mokytis. Tačiau į atmintį įstrigo „300 Lakes Rally“. Ten supratau, kad tikro ralio dar nebuvau važiavęs. Tai daug ištvermės reikalaujantis ralis su labai techniškomis ir greitomis trasomis. Ko mes ten tik nepatyrėm – ir duslintuvą pametėm, ir ratus prakirtom, ir buferius laužėm, stiklus skaldėm. Tas renginys davė velniškai daug patirties, ir netgi išmokė važiuoti greitai be stabdžių – neturėjom ir jų.
Vien tik ties raliu neapsistojai. Neseniai išbandei ir žiedines lenktynes.
Taip, teko važiuoti „1000 km lenktynėse“ Palangoje. Ir ne su bet kuo, o legendiniu Lada 2104 automobiliu. Buvo labai smagu, reikėjo ir daug ištvermės. Išlipęs po valandos intensyvaus važiavimo ant kojų sunkiai pastovėjau. Vis dėlto, tai taip pat neįkainojama patirtis. Ypač automobilių sporto meistro Dovilo Čiutelės pamokos. Savo tikslą ten įgyvendinau – išmokau važiuoti žiede, nenuvyliau komandos ir nesukūliau automobilio. Aišku, kai kuriose vietose, visgi, reikėjo panaudoti ir ralisto įgūdžius.
Ką planuoji ateityje? Važiuosi toliau ralyje, o galbūt persikelsi ir ant asfalto?
Na, mėgstu galu varomus automobilius, mėgstu žvyrą, ant jo automobilis slysta, o kuo labiau slysta, tuo įdomiau. Žiedas man patiko, norėčiau lenktyniauti ir ten, tačiau ralis man jau įaugęs iki kaulų smegenų. Tiesa, visai neatsisakyčiau išmėginti ir „driftingo“ – atrodo labai smagus sportas
