Krepšininkas prisipažino besidžiaugiantis, kad jau antrą kartą jis dalyvauja žaidynėse. „Užaugau su emocijomis, kurias kėlė Lietuvos trispalvės garbę ginantys sportininkai tik valstybei atgavus nepriklausomybę, - pasakojo R. Seibutis. - Lietuvos vėliava buvo didelis pasididžiavimas ir didelis noras laimėti. Sekiau visas žaidynes: Barselonos, Atlantos... Atsimenu, kad stebėdavau mūsų krepšininkų rungtynes pas tėvus darbe, kur būdavo televizorius. Būdavo tiek gerų emocijų... Man tai yra įstrigę atmintyje bei širdyje. Taip užaugau, to norėjau ir to siekiau“.
- Ar garsiai deklaruodavai, kad nori būti olimpinės komandos dalimi?
- Ne, žinoma, kad ne. Kaip galėjau vaikystėje tai deklaruoti? Tiesiog turėjau svajonę, bet aš buvau iš provincijos. Nelabai kas žinojo ir matė, kas pas mus vyksta. Bet tai mane dar labiau motyvavo pažinti pasaulį.
- Manai, kad šiais laikais kelias iš provincijos vis dar yra sunkesnis?
- Dabar gal ne. Tuo metu tikrai buvo sunkiau būti pastebėtam. Neturėjome tokios tobulos sistemos, kuri yra dabar. Sąlygos šiais laikais yra puikios didžiojoje dalyje Lietuvos. Turime ne vieną krepšinio lygą, kurioms pakanka dėmesio. Nepamirškime, kad viso pasaulio dėmesys krepšiniui yra didelis: visi žino, visi žiūri, visi stebi. Juk mano vaikystėje internetas buvo retas dalykas. Galima sakyti, kad tai buvo prabangos dalykas, niekas nieko nežinojo. Pasisekdavo, jei vienas treneris kažką išgirsdavo iš kito ir tiek žinių. O dabar net nereikia važiuoti į vietą: įsijungei internetą, paskaitei, pažiūrėjai transliaciją. Pažiūrėkime, kaip sparčiau viena kitą veja naujos krepšininkų kartos, atsiranda nauji veidai, talentai. Tikiuosi, kad ir toliau krepšinis bus aukštame lygyje.
- Ar matant kaip auga jaunoji karta nekirba pavydas?
- Nežinau, ar yra pagrindo pavydėti. Aš esu laimingas, kad pasirinkau krepšinį, esu laimingas sąlygomis, kurios mane atvedė ten, kur dabar esu. Nesižvalgau į praeities sunkumus. Taip, buvo skaudžių momentų ir krepšinio karjeroje. Taip, buvo sunku anksti išvažiavus iš namų. Iššūkių gyvenime buvo daug, tačiau visus juos reikėjo įveikti. Mane tai grūdino ir kaip žmogų, ir kaip sportininką. Pasikartosiu, esu laimingas tuo, kaip susiklostė mano karjera ir gyvenimas. Pats tame dalyvavau ir žinau, kaip tai vyko. Nuoširdžiai to norėjau, dirbau ir atidaviau savo širdį. Vienas dievulis žino, kaip galėjo būti kitaip.
- Renaldai, ką nuoširdumas reiškia krepšinio aikštėje?
- Ne vieną pavyzdį turime, kai komandai, atrodo, neįmanomoje situacijoje pavyksta išspausti maksimumą. Neretai komandoms pavyksta perlaužti rungtynių eigą, laimėti. Tam, kuris nuoširdžiai dirba ir nori, viskas gyvenime yra įmanoma. Ir mūsų vakarykštės rungtynės su brazilais: jau atrodo pirmaujame dideliu taškų skirtumu, tačiau kažkas nutinka. Įvairios aplinkybės, detalės ir smulkmenos sukrenta į vieną krūvą ir, pasirodo, gali ir trisdešimt taškų prarasti. Tačiau, kai nuoširdžiai atiduodi viską, pabaigoje viskas užsiskaičiuoja.
- Ar jau žinote, kas nutiko vakar?
- Nutiko tai, kad laimėjome. Iššvaistėme pranašumą, kurį turėjome. Gal tai buvo mūsų atsipalaidavimas, gal baimė neprarasti taškų persvaros... Čia yra tiek daug aplinkybių. Sunku viską sudėlioti į vieną. Tačiau gerai yra tai, kas gerai baigiasi. Tai buvo gera pamoka. Kaip sakoma, geriau negražiai žaidžiant laimėti negu gražiai žaidžiant pralaimėti. Vakar „ištraukėmė“ rungtynes. Būtų labai blogai, jei nebūtume to padarę. Tačiau vakar yra vakar, šiandien turime laisvą dieną, per kurią naujomis mintimis keliausime į treniruotę. Privalome eiti į priekį ir iš širdies dirbti toliau. O sporte viskas yra įmanoma.
- Matyt, vienintelė rinktinė, kuri drąsiai žvelgia į ateitį, yra JAV, kuri jau pareiškė, kad būtų smagu susitikti su lietuviais.
- Malonu girdėti, kad tokie favoritai įžvelgia mumyse jėgą ir gerbia. Manau, jie tai daro ne be reikalo. Tačiau kalbos yra kalbos, o mes turime susikoncentruoti į savo varžovus grupėje. Dar daug rungtynių laukia. Visko gali nutikti. Mūsų darbas: nuoširdžiai atiduoti savo širdis už Lietuvą. Tą mes ir darome. Nuo pirmos pasiruošimo žaidynėms dienos, patikėkite, ir su skausmais, ir su nemiga – už Lietuvą. Visi nuoširdžiai.
- Kaip atrodo krepšininkų laisva diena?
- Maistas, poilsis. Stengiesi ilsėtis, atsigauti. Vyksta treniruotės, vaizdo įrašų peržiūros. Sąlygos čia yra tikrai normalios, viskas yra gerai: lovą turi, maisto turi. To ir užtenka. Svarbiausia yra susikoncentruoti į tai, ko čia atvažiavai, nes maišalynės yra daug... Pamenu Londono olimpines žaidynes, kur buvo tikras „Vau“. Važiuodamas šįkart jau žinojau, kas vyks. O pirmieji mano metai olimpinėse žaidynėse tikrai buvo sudėtingi, ten buvo sunku susikoncentruoti. O čia viskas bus gerai.
