Pastarosiomis dienomis ir ypač šiandien galima būtų pastebėti keistoką migraciją – miesto gatvėse padidėjusį sekretorių ir klerkų skaičių.
Dievažytis dėl jų statuso nereikėtų, nes aplankai, įmautės ar spalvingesni vokai visgi sunkiai išduotų tikslesnę jų darbo vietą ir net patį darbo pobūdį – priešingai, visi šie atributai regisi kaip svetimkūniai prie laisvesnio stiliaus rūbų ir tik dar labiau painioja, nes plastikinio aplanko nelydi nei vidutinio aukščio kulniukai, nei uniforminiai vyrų ir moterų kostiumėliai. Ir akys ne tiek šaltos ar pasitikinčios savimi, o (žvelgiu į veidrodį) kiek isteriškai padėrusios ir su nemigos ženklais, veidas dėl laiko stokos neskustas, kojos nežengia tegul ir skubiai, bet tvirtai, o veikiau isteriškai pačios painioja savo pėdas. Vakarop ta erzelynė tarsi nurimsta, jau išsėdama iš savų ir taksi automobilių, bet dar ir šiąnakt nemažą dalį tų žmonių galėtum išvysti traukiant į paštą. Tikėtiniau – į tą, kuris veikia ilgiausiai. Ne imti jo, tai ne revoliucija. Duoti jam, tai rutina. Lyg atsiduoti (moraline prasme, suprantama). Iš ten jie išeis kaip po maratono, kurio nugalėtojai bus paskelbti po trijų-keturių mėnesių.
Tai, kas vyksta šiandien, yra paskutinė meninių projektų paraiškų į Kultūros rėmimo fondą (KRF) diena, ir tie neaiškaus statuso žmonės yra neaiškų menininko statusą atstovaujantieji ar į jį dar tik pretenduojantieji. Šiandien jie zuja po miestą kaitindami įvairių darboviečių spausdintuvus ir gaišindami žmones dėl vieno vienintelio dalyko: rekomendacijos. O jų reikia po dvi kiekvienam projektui. Metų metais kartojamas tas pats scenarijus ir tie patys veiksmai, judėjimo vektoriai ir idealiai vienodas laiko grafikas, visi drauge vedantys į beprasmybę. Ir kiekvienas, užėjęs į kolegos biurą ar namus rekomendacijos, nutaiso šypseną, kuri reiškia tik viena – pažaiskime dar tą absurdą.
Kad projektus reikia pagrįsti, neabejotina. Kad menininkas turi būti remiamas kokios nors institucijos – taip pat (bet abejotina, kad projektus gali teikti tik institucijos, o ne fiziniai asmenys). Bet kad kiekvienam projektui reikalinga sumedžioti rekomendacijas – štai čia klausimas, kuris kankina visus šito kultūros lauko artojus ir matininkus jau keliolika metų.
Net performavus Kultūros ir sporto rėmimo fondą į du atskirus ir sukūrus naują Kultūros rėmimo fondą su savo naujomis nuostatomis, prioritetais ir kita reglamentuojančia jo veiklą medžiaga, daug kas pakito, bet rekomendacijų reikmė išliko. Ar galima būtų suvokti, kuriam galui jos reikalingos? Jei dar kokiu sovietmečiu (ar jų reikėjo – nežinau) garbingo žmogaus parašas beveik nutiesdavo kelią į sceną ar takelį į parodų sales (bet tai greičiau buvo partiečių ir CK prerogatyva), tai kas yra rekomendacija šiandien ir kas yra garbingieji ją teikiantys žmonės?
Pastaraisiais gali būti bet kas. Ne vien dėl autoritetų krizės visuomenėje. Tiesiog nebūtina trukdyti tų autoritetų, kad jie gilintųsi į projektus ir jiems rašytų po pusę A4. Jais gali būti įstaigos, kurioje numatomas renginys, vadovas, gali būti ir šiaip skulptoriaus draugas skulptorius, su kuriuo vakar ... na, bendravo. Trys eilutės Times New Roman 12 dydžiu ir ketvirtoji, standartas – „Rekomenduočiau paremti šį projektą“.
Kaip tie žmonės pasirašo rekomendacijas? Tiksliausias atsakymas – žmogiškai. Kadangi vienos meno srities žmonės vieni kitus daugmaž pažįsta, kritikus, kuratorius taip pat, tą dieną aiškiausiai būna paneigiamas visuomenėje gajus mitas apie kritikų klanus, pasidalinimą stovyklomis ir susimokymus prieš vieną ar kitą menininką. Visi rašosi rekomendacijas į kairę ir dešinę, nes visi aiškiai ir seniai įsisąmoninę, jog yra vienos meno aikštės žaidėjai. Kas neįsisąmonino – gal tas ant atsarginių suolelio? Todėl procesas yra labai žmogiškas: ateina menininkas pas kuratorių, įstaigos vadovą, pažįstamą, kritiką ir sako – „štai rengiu tokį spektaklį, statau skulptūrą ..“.– ir jam pačiam jau pabosta sakyti tą maldelę kelintą kartą. Bet klausantysis iš pusės žodžio jį supranta ir visiškai nechamiškai, o kaip tik – dar jautriau – nutraukia: „Parašei“? „Parašiau“, atsako, mangadiausiu atveju – iš anksto atsiuntęs el.paštu to „garbingojo“ vardu parašytą tekstą, kurį reikia tik pasirašyti, mandagesniu – USB atmintinę, blogesniu – jau atspausdintą popieriaus lapą. Blogesniu – nes paprastai būna per skubą ar lietuvių kalbos nemokėjimą surašyta su klaidomis. Bet rekomenduojantysis nusispjauna į jas ir atsainiai šypsodamasis pasirašo. Laiko sugaišta minimaliai – iš pasirašančiojo pusės. Kūrėjas kaltai šypteli, padėkoja su sakiniu akyse – „pats gi supranti“ ir bėga į kitą įstaigą.
Kokia čia pasirašančiojo rolė ir svarba? Abejotina. Ar jis turi mesti visus savo darbus ir pulti gilintis į kūrybinį procesą, o pasvėrus visus už ir prieš pasakyti griežtą „ne, tai neverta mano parašo!“? Ir kaip reaguoti po to, kai išvys šedevrą? O kaip, kai pasirašė pažįstamam, bet draugystė meno objekto negarantuoja? Pagaliau kodėl tie, rekomenduojantieji, turi šioje situacijoje atrodyti lyg geriau savo darbą išmanantys, labiau patyrę, didesni menininkai ar tiesiog „garbingesni“ už tuos, kuriems pasirašo? Todėl nejausdamas jokios sąžinės graužaties (na gerai, gal buvo pora smilktelėjimų) pernai metais pasirašiau kokias 12 rekomendacijų (ne mano parašytų, bet mano peržiūrėtų-pataisytų), mano kolegė jau skaičiavo 20. Ar galėjau kažko nepasirašyti? Žinoma. Bet taip būčiau atėmęs vienintelį dalyką iš menininko – dalelę jo laiko. Nes dėl to projekto jis šiaip ar taip suras kitą pasirašantįjį, tik sugaiš daugiau laiko, kol parašys už jį ir nuvyks į jo namus. O laikas šiandien, penktadienį, itin svarbus – suspėti iki paskutinio pašto skyriaus darbo pabaigos. Neduok Dieve, kas nors ten sugestų, – tektų viską kopijomis ir elektroniniais paštais persiųsti į JAV, kol ten dar saulė nenusileido ir vis dar penktadienis, lapkričio 14 d.
Kita šios KRF įkaitų dramos pusė – menininkas. Jis čia turi ne tik gaišti laiką pildydamas paraišką ir skaičiuodamas biudžetą (na, jau šiandien už jį tai daro kiti įstaigų padaliniai, o kai kurie tobulai tai moka). Bet šalia jo turi sugalvoti, kas jam tą rekomendaciją parašys, pats turi bandyti pasirašyti ir nepatogiai save išgirti („AN yra talentingas jaunosios kartos menininkas, kurį ne kartą įvertino JAV kritikos korifėjas AZ ir tokios tarptautinės meno institucijos kaip JMMVC&Co“ ir pan.). Nes kokią jis turi teisę reikalauti, kad kažkas (o jei dar paties jo iš tiesų gerbiamas) staiga mestų savo darbus ir skubiai imtųsi jo projekto, kai tokių pasiūlymų kiekvienas gauna bent po penketą?
Ir pagaliau – kokia viso to prasmė ir rezultatas? Joks. Būdamas porą metų KSRF ekspertas su visa atsakomybe pareiškiu, kad šie du paraiškos puslapiai ekspertams būna patys neįdomiausi, jie beveik neskaitomi. Nes visi supranta, kad rekomendacija negarantuoja meno kūrinio kokybės, o tik geriausiu atveju išduoda draugystės ar simpatijos ryšius (bet ir tai – nebūtinai). Ji nereiškia nieko. Nei garantijos, kad projektas bus geras ar apkritai įvyks, nei parašą dedančiojo atsakomybės. Na, nebent šiandien kas nors dar suspėtų nubėgti pas, sakykime, aktorių Remigijų Vilkaitį, kuris pasirašys kaip tiesiog geras aktorius, bet jau negalės priešintis sau, jei vėliau bus paskirtas kultūros ministru. Bet ir vėl – nors rankos atstumo principas pas mus ir neįteisintas, ekspertai, nepastebėję parašo ar tiesiog nekreipdami į jį dėmesio, gali ir neįvertinti tokių pastangų.
Danijoje Menų taryba jau keletą metų atidarė ofisą, kur pavieniai menininkai gali nueiti ir paprašyti jos darbuotojų užpildyti paraišką, nes ne visi tai moka. Mes, pasirašantieji rekomendacijas, jau kuris laikas tarpusavyje juokaujame, kad galima būtų paskelbti: „Tokioje ir tokioje kavinėje pasirašau rekomendacijas nuo 12 iki 14 val.“. Vis sutaupytume žmonėms laiko – bent ieškoti kitų nereikėtų. Bet kadangi šiandien pats esu ir pasirašinėtojas, ir parašų medžiotojas, o rekomendacijas pasirašinėti taip pat atima laiko, taupau jums jį ir siūlau universalią rekomendaciją. Atsirinkite kas reikalinga, atsispausdinkite ir sėkmės! Galioja metų metus:
Lietuvos Respublikos Kultūros Rėmimo Fondui
REKOMENDACIJA
Menininko (dailininko, scenografo etc.) X kūryba neblogai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Ne kartą menininkas X savo darbais įrodė kūrybinę brandą ir gebėjimą kalbėti aktualiais visuomenei klausimais, kelti aštrias temas, nebijoti plėsti žanro ribas, polemizuoti su tradicijomis (ar būti ištikimas joms priešingai įsivyravusioms vienadienėms madoms). Jo kūryba ne kartą apdovanojimais ir prizais buvo įvertinta tarptautiniuose simpoziumuose, festivaliuose, sulaukė entuziastingų meno kritikų įvertinimų.
Jo inicijuojamas projektas Y yra ne tik įdomus ir išskirtinis šio menininko kūrybos kontekste. Jis galėtų suteikti ir naujų impulsų visos meno srities plėtrai, o drauge ir būti aktualus plačiajai visuomenei bei deramai praturtintų Europos kultūros dialogo metų programą. (ar gaivia srove įsilietų į Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo iškilmes).
Nuoširdžiai rekomenduoju paremti šį projektą.
VB, VVL, RV Vilnius, lapkričio 14 d.
Kritikas (kuratorius, rektorius, sekcijos vadovas, direktorius, sąjungos pirmininkas etc.)
