Reinas Raudas - garsus estų rašytojas, japonų kultūros žinovas, filosofas ir eruditas, kalbantis daugiau nei 20 kalbų. Save visų pirma laiko rašytoju (į lietuvių kalbą yra išverstas jo romanas „Hektoras ir Bernardas“), tačiau kartu yra nemažai prisidėjęs prie Estijos aukštojo mokslo reformos.
1988 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Estijos humanitarinį institutą, kuris, neskaitant bažnytinių, tapo pirmuoju privačiu universitetu visoje Rytų Europoje. Šiuo metu Reinas Raudas vadovauja Talino universitetui. Interviu „Balsas.lt“ R. Raudas kalba apie savo universitetą, apie tai, kaip prie Estijos proveržio informacinių technologijų srityje prisidėjo valstybinė programa „Tigro šuolis“, ir apie siaubingas naktis, kurias neseniai išgyveno Estijos visuomenė. Į klausimus „Balsas.lt“ vyriausiajam redaktoriui Sauliui Spurgai R. Raudas atsakė lietuvių kalba, kuria kalba laisvai.
- Esate rektorius Talino universiteto, kuris įkurtas palyginus neseniai - 2005 m. Deklaruojamas universiteto tikslas - tapti tarptautiniu tyrimo universitetu. Ką reiškia toks siekis ir kokia Universiteto vieta Estijos mokslo ir studijų sistemoje?
- Mūsų universitetas naujas, bet neatsirado tuščioje vietoje - jis jungia keletą Taline buvusių universitetų ir tyrimo institutų ir nors kol kas jo intelektualus dominantas daugiau socialinių ir humanitarinių mokslų sferoje, jis antras nespecializuotas universitetas šalyje, šalia Tartu universiteto.
Ir gamtos mokslų sfera jame sparčiai auga - pavyzdžiui, šią savaitę, sugrįžus į namus, pasirašysiu asociacijos sutartį su Nacionaliniu Cheminės ir biologinės fizikos institutu, kad kartu galėtume vykdyti daktarinių studijų programas.
Kitaip nei Tartu universiteto vadovybė, kuri ne kartą deklaravo, kad jiems reikalingas mokslinis pokalbis tik su pasauliu, mes norime dirbti, taip sakant, veidu į visuomenę. Tai nereiškia, kad dirbtume „užsakymui“ ir darytume tik taikomuosius tyrimus - atvirkščiai, universiteto akademinė kompetencija gali analizuoti ir prognozuoti tai, kas vyksta ir vyks, ir padėti visuomenei geriau suprasti, kokios yra jos vystymosi alternatyvos ir pasirinkimai.
Tai, mūsų manymu, visai suderinama su internacionalizacijos siekiais. Jau dabar turime 7 magistro programas, dėstomas tik angliškai, nuo antropologijos ir ES politikos iki kino ir interaktyvių medijų. Ateityje jų skaičius tik didės, taip pat bus angliškai prieinamos visos daktarinės programos ir žadame atidaryti vieną kitą bakalaurinę programą. O kas liečia dėstytojus, tai jau šiais metais skelbėme tarptautinį konkursą visiems docento ir profesoriaus vietoms (išskyrus grynai Estiją liečiančias disciplinas), o tai smarkiai padidino konkurenciją. Taip pat nuolat auga tarptautinis bendradarbiavimas - praeita savaite pas mus viešėjo visas Helsinkio universiteto rektoratas su didele dekanų ir studentų delegacija, ir ateity norime su jais išvystyti strateginę partnerystę, o per šį vizitą pasirašysim bendradarbiavimo sutartis su VDU ir Šiaulių universitetu, tada dvipusių sutarčių bus jau virš 30, o „Erasmus“ partnerysčių - daugiau nei 200.
- Jūsų Universiteto principas - didele akademinė laisvė ir studentams, ir dėstytojams, derinama su griežtais kokybės reikalavimais. Formulė ideali, tačiau kaip tai pavyksta įgyvendinti praktikoje?
- Savo akademine laisve skiriamės nuo visų kitų Estijos universitetų - bakalauro programose trečdalis, magistrantūrose - ketvirtadalis dalykų yra visai laisvai pasirenkami, ir likusioje specialybes dalyje irgi nemažai galima pasirinkti iš sąrašo.
Taip pat galima didelę dalį dalykų atlikti esė, savarankišku darbu su literatūra. Šita sistema, jungianti Anglijos ir Skandinavijos akademines tradicijas, mano manymu, geriausiai padeda išsivystyti asmenybei ir kaip profesionalui, ir kaip žmogui. Ir, kaip ne keista, tai nereikalauja daug papildomų lėšų - vietoj to, kad studentų laiką perkrauti privalomom paskaitom, galima duoti jiems galimybę planuoti patiems savo studijų raidą ir tai racionalizuoja procesą žymiai geriau, nei sprendimai iš aukštumų.
- Kitas klausimas - apie mokslo ir studijų padėtį Estijoje. Kokiais principais remiantis buvo reformuota ši sritis Estijoje? Ar reformos įvykdytos iki galo? Kaip pavyko susitarti su reformos oponentais? Koks yra Estijos mokslo ir studijų finansavimo modelis? Kokie Estijoje mokslo ir verslo santykiai?
- Estijoje beveik iki galo įgyvendintas Bolognos modelis - tik kreditai dar skaičiuojami pagal seną sistemą. Tai kai ką palengvino - pavyzdžiui, po kiekvienos bakalauro programos studentai gali pasirinkti tarp kelių magistrantūrų arba lengviau migruoti į kitą universitetą, kad pasimokyti pas kitus vadovus - bet kai ką ir apsunkino, pavyzdžiui, man atrodo, kad po 3 metų studijų žmogus pagal savo specialybę dar dirbti negali. Šiek tiek yra nesusipratimų ir akademiniuose bei moksliniuose laipsniuose - senieji bakalaurai prilyginti naujiems magistrams, o senieji magistrai išvis ore pakibo, kol daktarais nepasidarys.
Visi Estijos universitetai finansuojami vienodai - valstybinis užsakymas pildomas mokamomis vietomis. Mūsų universitete už savo mokslą moka apie 50 proc. studentų. Tas skaičius yra skirtingas įvairiose specialybėse – kur populiariau, ten ir daugiau mokančių, kai kur net visi moka.
Mokslo ir verslo santykiai irgi dar atsilieka nuo Vakaru Europos, nes reta mūsų verslo sritis jau suprato tyrimų reikalingumą ir įvertino galimybes bendradarbiauti su universitetais. Bet didesniuose universitetuose, tame tarpe ir pas mus, aktyviai veikia spin-off veiklos spartinimo programos ir tam tikri rezultatai jau matosi. Vis dėlto labiau jaučiasi bendradarbiavimas su viešu sektoriumi. Pavyzdžiui, Talino miestas yra aktyvus mūsų partneris, nemažai tyrimų vykdoma už miesto pinigus.
- Esu tikras, kad esate girdėjęs apie dabar rengiamą aukštojo mokslo reformą Lietuvoje. Pasiūlymų ir diskusijų čia nemažai, tačiau bendro sutarimo, bendros strategijos vis dar nėra. Ką galėtumėte patarti Lietuvos kolegoms? Ar pritariate tam, kad kuo daugiau jaunimo, baigusio vidurines mokyklas, turi įgyti universitetinį išsilavinimą?
- Sakyčiau, kad visuomenės „kokybės“ indikatorius yra procentas žmonių, kurį visuomenė sugeba absorbuoti. Neseniai girdėjau, kad nors Moldovoj didelis konkursas į medicinos fakultetus, pagal apklausą 98 proc.jų studentų žada, studijoms pasibaigus, palikti šalį. Aš pritariu tam, kad mūsų visuomenės būtų tokios, jog jose atsirastu galimybės garbingai gyventi visiems, kurie nori ir gali iki maksimumo išvystyti savo talentus ir sugebėjimus. Dabar nei Estijoje, nei, man atrodo, Lietuvoje, dar taip nėra, nors dideliais greičiais į tą pusę vystomės.
Aukštojo mokslo, kaip ir bet kokios kitos reformos pagrindu turi būti aiškiai suformuluotas tikslas ir jo pasiekimo būdų analizė. Daryti kažką vien dėl to, kad taip daro kiti – beprasmiška. Jeigu Lietuvos kolegoms įdomi mūsų universiteto patirtis, mielu noru pasidalinsiu, bet manau, kad savo tikslus suformuluoti kiekviena besireformuojanti visuomenė turi pati.
- Estija yra žinoma kaip šalis, pažengusi informacinių technologijų srityje - ji rodoma pavyzdžiu net kai kurioms senosioms Europos Sąjungos narėms. Kiek prie tokios sėkmes prisidėjo valstybės strategijos, kiek – Estijos mokslas ir verslo struktūros?
- Ko gero, lemiamą šioje srityje atliko viena valstybinė programa – „Tigro šuolis (Tiger Jump)“, inicijuota kažkada Toomo Hendriko Ilveso, kai jis dar buvo užsienio reikalų ministras. Tos programos pagalba buvo įvestas infotechnologijų pagrindų dėstymas mokyklose, įrengtos kompiuteriu klases, parduodami už labai mažas kainas kompiuteriai mokytojams, finansuojami vieši interneto punktai. Taip realiai pradėjo veikti internetinis mokesčių deklaravimas ir rinkimai. Dabar beveik visur šalyje galima surasti nemokamo bevielio interneto tašką ir vis didesnė dalis jaunų žmonių nuolat su savimi turi nešiojamąjį kompiuterį, net eidami pasivaikščioti.
Verslo struktūrų indelio į tą procesą komentuoti nesiimsiu, bet universitetai yra prie jo prisidėję nemažai. Pas mus veikia net du švietimo technologijos centrai ir šimtuose Estijos mokyklų naudojamasi mūsų universitete sukurta e-mokymosi platforma, taip pat ir mūsų studentams vis didesnė dalis studijų siūloma e-kursais. Vis populiaresnės darosi specialybes, susietos su infotechnologija. Šios srities kursus dažnai lanko ir kitų specialybių studentai. O nuo kitų metų mūsų universitete bus atskiras infotechnologijos institutas.
- Lietuva remia ir rems Estija, patiriančią kaimyninės šalies provokacijas. Vis dėlto, stebint įvykius iš šalies, lieka neaišku, kodėl kario statula buvo perkelta būtent dabar. Juo labiau, kad tokiam perkėlimui nepritarė nei šalies prezidentas, nei Talino meras, nei dalis visuomenės. Prieš statulos perkėlimą protestavo ir dalis intelektualų. Turiu omeny dvylikos mokslininkų pasirašytą laišką - kiek man žinoma, jį pasirašė ir Jūsų vadovaujamo universiteto Tarptautinių ir socialinių tyrimų instituto direktorius Raivo Vetikas. Kaip Jus vertinate šiuos didelį atgarsį sukėlusius įvykius?
- Iš tikro riaušėse dalyvavo vos pusė procento Talino rusakalbių ir tokį skaičių provokuojamų žmonių galima surasti bet kur. Pagal policijos duomenis apie trečdalis chuliganų buvo estai, kurie iš kriminalinių paskatų dalyvavo krautuvių plėšimuose.
Tos naktys buvo siaubingos ir apstulbino daugybę žmonių, bet man asmeniškai buvo dar siaubingesni tie neapykantos priepuoliai, kuriuos galima buvo stebėti sekančiomis dienomis kai kurių estiškų komentuotojų tekstuose, kur visiems Estijos rusakalbiams buvo inkriminuojamas kriminalinis mentalitetas.
Ir, kaip sakote, tai visiška tiesa, kad tokio pobūdžio sprendimai turi būti pagrįsti daug išsamesne rizikų analize ir negali tapti skirtingų partijų politikų žaidimų objektais.
- Pastarieji įvykiai Estijoje, susiję su vadinamojo Bronzinio kario statulos perkėlimu, priminė valstybes problemas, susijusias su rusakalbių gyventojų, likusių nuo okupacijos laikų, mažuma. Estija dėjo pastangų integruodama šiuos gyventojus į šalies gyvenimą, tačiau tai vis dar išlieka labai sudėtingas uždavinys. Turint omeny besikeičiančią Rusijos poziciją, laikui bėgant šis uždavinys gali tapti dar komplikuotesnis. Kokią matote savo šalies ateitį šiuo požiūriu?
- Didžiausias pavojus mūsų visuomenei yra tai, kad ji gali suskilti pagal kalbinę arba ideologinę liniją, trukdysiančia išspręsti socialines problemas, kurios, mano galva, yra visų tų įvykių pagrindinė priežastis. Iš tikrųjų rusakalbiams Estijos gyventojams nesisekė, bendrai paėmus, nepriklausomybes metais taip gerai kaip estams, bet tai lėmė daugelis priežasčių, ne vien kalbos nemokėjimas arba nepakankama integracija, nors ir tai buvo svarbu - ir čia yra kažkiek visų buvusių vyriausybių kaltės.
Bet vis tiek bendra nuotaika visada atrodė pozityvi ir po įvykių daug rusų pabrėžė, kad jų nesutikimas su vyriausybės planu perkelti monumentą nėra nelojalumo aktas Estijos valstybei, kurią jie palaiko ir gerbia, bet, kaip demokratijoje įprasta, jie gali ir nepritarti vienam ar kitam vyriausybes sprendimui. Manau, kad ateities vizija mus jungia, o praeities matymas skiria, bet juk ateitis - svarbesnė bendrai veiklai. Beje, bijau, kad tas būdas, kaip Estijos istorija dabar dėstoma rusų mokyklose, nėra pats geriausias, nes jis laikosi labai tautinio estiško naratyvo ir, ko gero, veikia rusų moksleivius taip pat, kaip sovietiški istorijos vadovėliai savo laikais veikė mus.
Žodžiu, čia yra daug ką nuveikti, ir aš tikiuosi, kad ir visuomenė deramai supras kylančius pavojus, ir vyriausybė, baigusi kovoti su simboliais, pradės realiai spręsti problemas.
