Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiogiai susidūrė su neįveikiama kliūtimi gerinti Lietuvos santykius su Rusijos Federacija. Tai lyg ilgo veikimo mina, padėta santykiuose su Kremliumi: okupacinės žalos atlyginimo klausimas. Gal verta padėti prezidentei?
Kad reikia išieškoti žalą, tauta pasisakė referendume. Pamenu, aš irgi balsavau. Dabar balsuočiau kitaip.
Tikrai būtų lengviau, jei SSRS dar egzistuotų. Tačiau liko tik jos „teisių perėmėja“, kuri pati nukentėjo nuo komunistinės imperijos nė kiek ne mažiau už Lietuvą.
Kai kas labai norėtų SSRS laikyti Rusija – manau, tai nėra visiškai teisinga, nes tai buvo internacionalinė bolševikinė valstybė, supūdžiusi lageriuose stačiatikių dvasininkiją, carinę karininkiją, inteligentiją, sunaikinusi specifines rusų kaimo bendruomenes. Ypač valdant J. Stalinui. Už nuostolius, padarytus Lietuvai, sąskaitą pateikti norisi, bet susidaro dviprasmybė, nes dabartinė Rusija nėra grynai ta pati Sovietų Sąjunga, kuri tuos nuostolius padarė. Iš dalies galima teigti, kad rusiška ji tapo po J. Stalino mirties, valdant L. Brežnevui, bet šiuo laikus Lietuva pasitiko jau būdama imperijoje. Kaip kalbame apie tariamą imperijos rusiškumą, prisiminkime, kad gensekas J. Andropovas agitavo už nacijų suartėjimą ir susiliejimą, sukuriant naują tautą, kažkokią virštautę – tarybinę liaudį. Na, bet dėl to, ar tarp RF ir SSRS negalima dėti lygybės ženklo, galima ir nesutikti.
Rusijos vadovai yra viešai ne kartą pasisakę už lygiavertę partnerystę bei abipusiai naudingus santykius su bet kuria valstybe. Gal būt veidmainiškai. Suprantama, į pirmą vietą jie kelia savo šalies nacionalinius interesus (taip, kaip juos įsivaizduoja) ir jautriai reaguoja į priešiškus Rusijai, jų suvokimu, veiksmus. Rusų ambicija – sugrąžinti šaliai didžiosios valstybės statusą. Visa, kas susiję su tariama ar tikra rožine istorine praeitimi – yra neliečiama šventybė. Pergalė Antrajame pasauliniame kare ir imperinė didybė – tai lyg ikonos ar paskutiniai apkasai, už kurių trauktis nebėra kur. Skirtingai nei mums, rusui žuvęs kovoje prieš nacius kareivis visada bus išvaduotojas. Todėl Stalino ir Hitlerio imperijų sugretinimas Maskvai atrodo didžiausia šventvagyste, kokia tik gali būti.
Vadinasi, Lietuvos veiksmai suvienodinti okupacijas neprisideda prie tarpusavio santykių gerinimo.
Todėl, norėdama, kad dvišalis bendradarbiavimas stiprėtų ir būtų saugus, Lietuva turinti peržiūrėti reikalavimus atlyginti okupacijos metu padarytą žalą. Matyt, verta kalbėti apie naujo referendumo iniciavimą. Pavyzdžiui, reikalauti atlyginti patirtą žalą ne visai šaliai, o tikrai nekaltai nukentėjusiems asmenims, juolab, kad represijos prieš Lietuvos gyventojus prasidėjo Lietuvai dar netapus LTSR. Tai būtų kažkas panašaus į tai, kaip pavieniams gyventojams žalą atlygino Vokietija. Na, galima dėl to diskutuoti, bet reikalauti atlyginti žalą visai šaliai „urmu“, kaip yra dabar – nelogiška ir beviltiška. Rusija su tuo niekada nesutiks ir nematyti jokių prielaidų, kad ši nuostata pasikeis.
Lietuvos verslui Rusija tebėra didžiausia partnerė – jai tenka 16,1 proc. Lietuvos eksporto ir 30,1 proc. importo. Be to, Rusija yra investavusi Lietuvoje 2,44 mlrd. litų (7,3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų), o Lietuvos įmonių tiesioginės investicijos Rusijoje siekia 0,65 mlrd. litų (12,7 proc. visų Lietuvos investicijų užsienyje). Taip pat ši šalis yra vienintelė energijos šaltinių tiekėja Lietuvai. Šių ir kitų faktų pakanka, kad Rusiją vadintume ypatingai svarbia visai Lietuvos ekonomikai.
Žinoma, Kremliaus politika neretai gąsdina ir pila vandenį ant Rusijai priešiškų jėgų malūno. Lietuvoje netrūksta politikų ir partijų, labai nepalankiai vertinančių Kremliaus politiką.
Apie būtinybę keisti agresyvią retoriką bendraujant su Maskva prakalbo ir prezidentė D. Grybauskaitė. Susitikime su Seimo Užsienio reikalų komiteto nariais ji paragino parlamentarus ieškoti būdų, kaip būtų galima sukurti ir išlaikyti pagarbius santykius su Rusija. Ji pirmoji šalies vadovė, priėmusi kaimyninės valstybės prezidentą A. Lukašenką, ji taip pat nepasididžiavo telefonu susisiekti su Rusijos prezidentu D. Medvedevu, kai Lietuvos vežėjų verslui iškilo rimtų sunkumų dirbti su užsakovais Rusijoje.
Taip pat prezidentė skeptiškai vertina Seimo TS-KD frakcijos narių naują iniciatyvą kriminalizuoti okupacijų neigimą, pareiškusi, kad tokie įstatymai nepagerins santykių su kaimynais. Konservatoriai aiškiai persistengė.
Viena aišku: Lietuvos politika su Rusija turinti būti daug aktyvesnė, todėl prezidentės judesiai šia kryptimi yra vertintini palankiai. Kiekvienas vizitas, kiekvienas kontaktas su aukštais šios valstybės pareigūnais gerina abipusį supratimą ir mažina įtampą. Kremlius linkęs labai agresyviai ginti savo įsivaizduojamus interesus ir nesunkiai pasiduoda „apgultos tvirtovės“ jausmui. Būtina skatinti rusus ne gintis nuo tariamų ir įsivaizduojamų priešų, o kuo atviriau bendradarbiauti. Tai, be kita ko, sumažins autoritarizmo šioje šalyje įsigalėjimo tikimybę ir skatins demokratinius procesus, mažins dabar pastebimą rusų priešiškumą Vakarams. Profesorius V. Landsbergis pasakytų, kad nuolaidžiavimas Kremliui dabar būtų panašus į Vakarų demokratijų nuolaidžiavimą A. Hitleriui tarpukaryje. Bet okupacinės žalos atlyginimas – ne Sudetai. Tai greičiau Versalio sutartis, primetusi Vokietijos respublikai reparacijas už Vokietijos imperijos sukeltą karą ir pagimdžiusi vokiečių tautos fiurerį.
Jeigu Airijai galima referendume balsuoti du kartus, galima ir Lietuvai. Manau, įvertinusi naujas aplinkybes, istorijos dulkių nugulimo efektą, siekį sureguliuoti politinius santykius su kaimynais bei norą, kad Rusijai neprireiktų fiurerio – yra prasmės galvoti apie naują referendumą okupacinės žalos atlyginimo klausimu.
