Praeitą savaitę Seime išklausėme dviejų svarbių kalbų: Prezidento metinio pranešimo ir Premjero pranešimo apie Vyriausybės metinę ataskaitą. Gaila, kad tai netapo esminiais praėjusios savaitės visuomenės diskusijų objektais.
Nekalbant apie detales iš abiejų pranešimų galima padaryti kelias bendras išvadas, kurias patvirtina ir Prezidento teiginiai, ir Vyriausybės ataskaitos nuostatos.
Sąžiningumo ir krypties stoka politikoje – esminė problema
Politika, kaip valstybės ir visuomenės gyvenimo svarbi sritis, kelia vis didesnį žmonių nusivylimą. Mano įsitikinimu, to priežastis – viešoji politika nebevaidina viešojo gyvenimo lyderystės vaidmens. Geriausias to pavyzdys – Vyriausybės ataskaita, kurią išklausius liko neaišku, nei kur per praėjusius metus Vyriausybė siekė atvesti šalį, nei kur buvo ateita, nei kur žadama toliau eiti. Gyvenimas bėga savo vaga, ir kartais jis net gerėja, nepaisant Vyriausybės pastangų. Vyriausybė tesugeba fiksuoti tai savo atasakaitoje.
Viešasis politinis gyvenimas turi dvi esmines problemas, kurios politikai neleidžia imtis viešosios lyderystės vaidmens – tai sąžiningumo ir krypties stoka.
Sąžiningumo stoka - kaip viešosios politikos viena iš svarbiausių problemų ypač aštriai iškilo tada, kai politikos galia buvo imta atvirai naudoti ne tiesos paieškai, bet tiesos nuslėpimui. Galų gale tai pavirto visiška politikos parodija, kai Darbo partija Seimo salėje ėmė rengti demonstracijas ne vardan kokių nors viešosios politikos siekių, bet gelbėdama savo ir savo lyderio kailį. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip viešosios politikos vienas iš svarbiausių instrumentų - Seimo nario mandatas yra atvirai naudojamas ne viešosios politikos tikslams, tai yra ne tautos ir rinkėjų gerovei, o vien tik savo naudai. Sąžiningumo kriterijus dabartinei politikai darosi vis sunkiau įveikiamas, kai vis daugiau politikos veikėjų yra priversti skelbti, kad jie didžiuojasi tuo, jog yra nuteisti už gerus darbus. Sąžinigumo stoka labai ryškiai matoma ne tik tada, kai politikai demonstruoja savanaudiškumą, bet ir tada, kai atsakingi politikai vengia sąžiningai kalbėti apie svarbiausias problemas. Pavyzdys - Vyriausybės ataskaita, kurioje apie infliaciją praktiškai neužsiminta. Sąžiningumo deficitas yra ta esminė priežastis, kuri naikina visuomenės pasitikėjimą politika.
Artėjame prie ekonominės krizės
Krypties stoką valstybės gyvenime geriausiai simbolizavo vienas valdančios koalicijos Seimo narys, kuris Premjerui kalbant apie pasiekimus ir Vyriausybės veiklos kryptis, dėl žinomų priežasčių prarado orientaciją, pasiklydo savo judėjimo kryptyje ir vietoje Seimo salės pataikė į žurnalistų ložę. Juokas juokais, tačiau toks “nuotykis” labai tinka ir šiandieninės Vyriausybės veiklos apibūdinimui: nei Vyriausybė, nei jos vadovas nežino, kur link juda, ir Vyriausybei tai nėra taip svarbu, svarbu judant pataikyti į spaudos ložę. Tačiau atrodo, kad ramybės ir spaudos ložėje nebegalima atrasti. Judėjimas be aiškesnės krypties nekėlė daug nerimo tol, kol šalies ekonomikos padangė, nepaisant Vyriausybės pastangų, buvo saulėta ir skaidri. Infliacijos debesims vis labiau niaukiant padangę, toks gyvenimas be krypties ima vis labiau neraminti, mat neapleidžia vis stiprėjantis pojūtis, kad artėjame prie bedugnės, tai yra ekonominės krizės.
Viešajame gyvenime ne viskas yra absoliučiai blogai, ekonomika vis dar auga, ir Premjeras yra teisus, pasigirdamas, kad Lietuva pagal BVP kiekį vienam gyventojui pralenkė Lenkiją ir pasivijo Vengriją. Tačiau kalbant apie šią sritį bėda yra ta, kad ekonomika iki šiol augo be Vyriausybės pastangų ar nepaisant Vyriausybės pastangų, o ekonomikos spartaus augimo inercija neišvengiamai artėja prie pabaigos, taip ir nesulaukiant jokių Vyriausybės žingsnių švelninti galimą skaudų nusileidimą. Ekonominės giedros sąlygomis Vyriausybė yra mažai reikalinga, tačiau kaupiantis ekonomikos audroms, veikli ir išmintinga Vyriausybė yra būtina. Vyriausybės ataskaita dar kartą parodė, kad šiandien to nėra. Suvokiant, kad iki rudens tie ekonominės padangės debesys gali pasidaryti visai tiršti, ir kad iki rudens Vyriausybė veikla liks tokia, kokią matome ir dabar – tai yra jokia, be jokios krypties, - noras džiaugtis kai kuriais šiandieniniais, gražesniais nei kaimynų ekonominės statistikos skaičiais labai greitai praeina.
Infliacijos šuoliu greitai pasivysime kaimynus
Penktadienį buvome susirinkę į Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” ekonominę konferenciją, pasidžiaugėme, kad jausdami nerimą dėl ateities susirinko ir yra pasiruošę dirbti žymiausi Lietuvos ekonomistai – G.Nausėda, R.Kuodis, R.Šimašius, E.Vilkas, akad. A.Vasiliauskas, ir visi kartu konstatavome, kad ekonominė krizė yra neišvengiama. Klausimas tik vienas – kiek skaudi ji bus. Spėju, kad dar iki rinkimų Lietuvoje išvysime tai, ką mato mūsų kaimynai latviai – 17 proc. infliaciją, 2 proc. BVP augimą kaip Estijoje, biudžeto pajamų stygių taip pat kaip Estijoje. O šalia to dar ilgalaikis, bent kelis metus vyksiantis energetikos kainų šuolis, kurio pradžią pamatysime dar šį rudenį, kai šilumos kaina kils ne mažiau 30%, o piką – 2010 metų pradžioje, kai elektros kainos greičiausiai išaugs dvigubai.
Bus siūloma steigti Ateities reikalų pakomitetį
Taigi kaip įveikti dvi esmines šiandieninės politikos problemas – krypties deficitą ir sąžiningumo deficitą?
Krypties problema valstybės gyvenime yra labai paprasta: strategijas rašančių yra daug, parašytų strategijų taip pat nemažai, tačiau valdžios strateginio veikimo, strategijų įgyvendinimo praktiškai nėra. Į ilgalaikę ateitį, į šalies modernizaciją nukreiptos politikos taip ir nesukursime, jeigu neišmoksime ne vien tik strategijas rašyti, bet ir jas efektyviai įgyvendinti. O tai reikia išmokti. Kodėl nepasimokius iš kitų šalių patirties – kur ilagalaikiam ateities projektavimui kuriami specialūs Vyriausybės padaliniai? Kodėl nepasekti Suomijos parlamento pavyzdžiu, kuriame veikia parlamentinis Ateities komitetas? Aš ketinu artimiausiu metu pasiūlyti Europos Reikalų komitete aptarti galimybę Europos Reikalų komitete įsteigti Ateities reikalų pakomitetį, kurio vienas iš pirmujų uždavinių būtų aiškintis kitų šalių patirtį, kaip jos sugeba ne tik rašyti strtaegijas, bet ir jas vykdyti. Vėliau toks pakomitetis galėtų imti rūpintis klausimu, kokia strategija Lietuvai būtų reikalinga. Kaip rodo kitų šalių patirtis, ekonominių krizių pergyvenimas gali duoti ir tam tikros naudos – tai priverčia į politiką sugrąžinti ilgalaikės strateginės krypties poreikį.
Krizės artėjimas galėtų paskatinti greitesnį krypties pasirinkimą. Yra du galimi elgesio modeliai: krizės prevencija, tada dabartinės politikos permainos reikalingos nedelsiant, arba krizės pasekmių likvidavimas, kai apie būtinas permainas realiai pradedama galvoti tik tada, kai krizė smogia visu stiprumu. Penktadienio diskusijose kylo mintis nelaukiant krizės burtis į antikrizinį visuomeninį Permainų komitetą, kuris jeigu ir nesugebės įtikinti dabartinės valdžios būtinoms permainoms, bet bent jau žinos, kaip elgtis daryti po rinkimų. Tokio komiteto idėją yra verta giliau apsvarstyti.
Sąžiningumo deficito problemą yra sunku išspręsti be esminių permainų politiką kuriančiųjų mentalitete – bet vienas kelias yra paprastas: visiems politikos dalyviams pasekti mūsų pavyzdžiu ir paskelbti savus Sąžiningos politikos paktus. O po to juos ir vykdyti. Tada gal gims ir Nacionalinis sąžiningos politikos paktas. Šiaip ar taip, ir šio deficito problema turės būti išspręsta. Geriau anksčiau, nei vėliau.
Andrius Kubilius yra Seimo TS frakcijos narys, Seimo vicepirmininkas
