36-erių Nerijus Montvydas golbolo (aklųjų riedulio) rinktinėje skaičiuoja jau 15 metus. Jo sąskaitoje – visi 3 paralimpinių žaidynių medaliai: auksas, sidabras ir bronza. Jis sako, kad net jau kelis kartus dalyvavęs žaidynėse prieš rungtynes dar vis jaučia jaudulį.
„Jaudulio yra tikrai mažiau, bet jo vis vien neišvengsi, nes tu į kiekvienas rungtynes eidamas dalį jo turi jausti. Yra toks momentas, kai reikia susitvarkyti su juo. Manau, kad kuo trumpesnį laiką jaudulys apima prieš rungtynes, tai tuo geriau“, – kalba Nerijus.
Visgi vyras dėl medalio prieš išvykstant į Tokiją buvo įsitikinęs – komanda stipri, gerai kartu žaidžia.
„Prieš paralimpines tikrai tikėjausi, kad kažkokią pergalę, medalį turime iškovoti, nes su komanda tikrai labai gerai žaidėme.
Pirmosios trys rungtynės tikrai nerimo sukėlė, kadangi nesisekė, bet komanda tikrai yra užsigrūdinus, nuėjome į paskutines rungtynes nusiteikę ir sukrito kamuoliai labai gražiai.
Atšvęsti dar nespėjome, kol kas dar tik su žmona buvome nuėję pasėdėti ramiai, o su komanda ir gerbėjais irgi planuojame susitikti. Atšvęsime Žirmūnų boulinge, nes manau, kad tokią progą tikrai reikės paminėti.“
Patiko sportuoti komandoje
Nerijus savo kelią link sporto pradėjo dar būdamas mokyklinukas. Išbandęs įvairiausias sporto šakas jis atrado golbolą – šiandien sako, kad komandoje jam dirbti patinka labiausiai.
„Mano kelias labai paprastas – pradėjau sportuoti mokykloje, 13-14 metų. Bandžiau įvairias sporto šakas – plaukimą, lengvąją atletiką, bet vienur daktarai uždraudė, kitur man nelabai pačiam patiko. Išbandžiau ir komandinę sporto šaką – golbolą, ir mane labai patraukė tas komandinis darbas.
O iš kitos pusės mano tėvas irgi yra ilgametis žaidėjas, tai čia jau išėjo tokia kartų kaita, tėvą pavaduoju“, – juokiasi paralimpietis.
Sakoma, kad sportininkai nuo sporto neturi laisvadienių, o tuo labiau hobiams laiko nėra. Anot Nerijaus, sportinė karjera jam pačiam yra kaip hobis.
„Man darbas yra kaip hobis, nes daug laiko praleidžiu salėje su komandos draugais. Man patinka ir bendrauti su žmonėmis, ir tuo pačiu galiu jiems kažkiek padėti. Kai pusę dienos praleidi darbe, tai jau taip išeina, kad darbas tam tikru hobiu pavirsta.“
Naujų žaidėjų nematyti
Sportininkas sako, kad Lietuvos golbolo rinktinė jau seniai atsinaujinusi. Paskutinis žaidėjas prie komandos prisijungė 2017-aisiais, o jaunuolius pritraukti prie golbolo sudėtinga – silpnai regintys jaunuoliai į mokyklų gyvenimą sunkiai integruojasi.
„Išeina vieni žaidėjai, ateina kiti. Aišku, ta kaita mūsų žaidėjų golbolo tarpe nėra didelė, nes pastaruoju metu naujų žaidėjų neateina. Paskutinis, kuris atėjo į rinktinę, tai buvo 2017-aisiais ir daugiau papildymo mūsų rinktinė neturi. Čia galbūt didžiausia bėda yra.
Bet bėda gilesnė – integracija į mokyklas sunki, nelabai galime sužinoti, kur yra jaunų žmonių, kurie norėtų sportuoti. Bet mūsų tarpe yra žaidėjų, kurie turi labai daug perspektyvų“, – sako N. Montvydas.
Paklausėme, kokių savybių reikia norint būti geru golbolo žaidėju. Pašnekovas lygina Lietuvos komandą su suomiais – lietuviai daugiau laiko praleidžia treniruodamiesi su komanda.
„Kalbant apie fizines savybes, golbolo žaidėjui reikalinga tiek ištvermė, tiek staigumas, greitis, jėga. Kalbant apie kitą pusę, labai svarbus yra komunikavimas tarp žaidėjų, bet čia jau ateina su laiku, nes mūsų rinktinėje mes vienas kitą jau labai gerai pažįstame, žinome, kur kas eina, ką toliau darys.
Manau, kad mūsų komandoje tai ir yra pliusas.
Tačiau manau, kad savęs plėšyti dėl sporto nereikėtų. Taip, treniruotis reikia daug, bet ir tų laisvų dienų tikrai reikia, nes galima ne tiek fiziškai, bet ir galvoje perdegti“, – sako jis.
