Šiemet sukanka 40 metų nuo garsiųjų Paryžiaus įvykių, vadinamų gėlių revoliucija, studentų maištu ir t.t. Siūlome jūsų dėmesiui autentišką tų dienų liudijimą. 1968 metų gegužės 15-ąją 2500 studentų užėmė Odeono teatrą. Štai jų manifestas.
Mes nesame „–istinis“ judėjimas. Mes neturime etiketės, ir mums jos nereikia. Mūsų raktažodis yra REVOLIUCIJA.
Todėl mes neturime vėliavos: raudona ugnies spalva, plazdanti virš Odeono, neturi nieko bendra su komunizmu. Tai – įspėjamasis ženklas, kaip ir juoda vėliava – tai ne anarchizmo simbolis, bet tiesiog ženklas STOP. Visa tai – dėl to, kad mes norime išreikšti save ir savo valią veikti. Mes sakome „Gana“ dabartinei visuomenei, jos reformistams bei jų intrigoms, leidžiančioms šiai visuomenei išlikti.
Mes neturime jokios doktrinos, vadovaujamės tik vienu principu: VISUOMENĖ TURI TARNAUTI INDIVIDUI, O NE ATVIRKŠČIAI. Taigi, žmogus kuria visuomenę.
Dabartinė visuomenė paverčia žmones kapitalistinio vartojimo ir gamybos instrumentu. Reformos, kokios didelės jos beatrodytų, nepakeis problemos esmės: pačiu geriausiu atveju jos keliems mėnesiams ar metams galėtų pakeisti individo eksploatavimo ir susvetimėjimo formas, darančias jį paklusniu didžiojo kapitalo įrankiu.
REIKIA RADIKALIAI KEISTI ŠIOS VISUOMENĖS STRUKTŪRAS ir šiai transformacijai panaudoti bet kokias priemones. Mes neturime alternatyvios programos ar platformos, nes esame revoliucionieriai, o ne reformistai. Mūsų judėjimas siekia sukurti revoliucinę tikrovę: mes turime sugriauti egzistuojančią paralyžiuojančią, susvetimėti skatinančią, nužmoginančią buržuazinę gamybos ir vartojimo visuomenę.
Tai, ko studentai – kurie dabar, kaip visi kiti, yra darbuotojai, – norėjo pasiekti akademiniame pasaulyje, plačios darbininkų masės, studentai, menininkai, darbininkai ir visi kiti dabar nori pasiekti šioje šalyje ir visame pasaulyje.
Todėl programos nebus. Bet mes manome, kad revoliuciniai griaunamieji veiksmai tuo pačiu yra kūryba: kova su dabartinėmis struktūromis leidžia mums vis aiškiau apibrėžti teorinę struktūrą visuomenės, kurią pagimdys revoliucija.
Dabar mes gyvename laikotarpyje prieš revoliuciją, destrukcijos laikotarpyje. Ši nuolatinė kova, tikrojo progreso variklis, baigsis revoliucija, kai tikrovė taps pozityvia. Bet revoliucijos laikas nežinomas, nes jis nėra nustatytas.
Taigi, mes sakome, kad REVOLIUCIJA BUS PERMANENTINĖ, ARBA JOS IŠVIS NEBUS.
Protestas taip pat bus permanentinis.
Revoliucinių veiksmų komitetas.
ODEONAS.
