Kiekvienos tautos sprendimas kurti savo valstybę – žingsnis į šio principo įtvirtinimą visame pasaulyje. Žvelgiant iš lietuvių tautos ir valstybės interesų pozicijų – dabar kaip niekad reikalinga stipri Jungtinė Karalystė. Ji – stipriausias geopolitinis partneris tiek Vakarų, tiek Rytų dimensijose po Jungtinių Valstijų.
Referendumas pralaimėtas. Iš pirmo žvilgsnio tautinės valstybės idealas šioje šalyje pralaimėjo drauge su juo. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?
Škotų nacionalinė partija, griežusi pirmu smuiku šio referendumo rengime ir pačiame vyksme, nėra tautinė partija klasikine prasme. Tai – tipinė socialdemokratų partija, kultūros erdvėje išpažįstanti libertarines vertybes. Jos nacionalizmas – pilietinis, angliškai vadinamas „civic“. Jis grindžiamas regioniniu, bet ne etniniu tapatumu, o pirmiausiai – ekonominiais interesais: didžiausias jų – perimti milžiniškus naftos išteklius, kurių teikiamas pelnas šiandien tenka visai Jungtinei Karalystei.
ŠNP supratimu škotu gali būti ir atvykėlis afrikietis. Doros ir šeimos klausimais ši partija taip pat užima kairiąsias pozicijas, skirtingai nei klasikinis nacionalizmas, dėsningai įsitvirtinęs dešinėje. Moralinis reliatyvizmas, genderizmas, homoseksualizmas šios partijos ideologijoje puikiai išsitenka. Pagaliau, ŠNP aiškiai pasisakė tik už išstojimą iš Jungtinės Karalystės, bet ne iš Europos Sąjungos. Su pastarąja rengtasi naujai narystės sutarčiai. Išlikimas Europos Sąjungoje net naudotas kaip vienas iš argumentų už išstojimą iš Jungtinės Karalystės, nors ir ne pagrindinis: juk Jungtinė Karalystė – didžiausias euroskepticizmo bastionas, o pastaruoju metu ši nuostata joje tiktai stiprėja.
Įsivaizduokime, kad referendumas laimėjo. Po tokios pergalės Škotijoje būtų labai sunku iškilti normaliai, nuosekliai, dešiniajai tautininkų partijai. Varžybos su ŠNP būtų be galo sudėtingos – juk šiai partijai tektų milžiniškas nuopelnas šalies valstybingumo atkūrime. Panašiai kaip lietuvių tautininkams sunku kritikuoti buvusius Sąjūdžio vadovus: kad ir kokie būtų jų tolesni žingsniai, pirmiausiai prisimenami jų nuopelnai valstybės atkūrimui, tad šių asmenų ir grupių kritika daugelio sąmonėje prilygsta pačios valstybės kritikai, jeigu ne visiškam nihilizmui.
Antra vertus, Škotija vargu ar išsireikalautų sau tokių sąlygų Europos Sąjungoje, kokias turi Jungtinė Karalystė, net jeigu jos elitas to ir siektų. Savi pinigai, sava teisė, sava socialinė ir ekonominė politika – visa tai greičiausiai keliautų užmarštin. Ką bekalbėti apie savą migracijos politiką – šiuo klausimu pati ŠNP būtų radikaliausių kosmopolitų sparne, su savo draugais socialdemokratais iš visos plačiosios tėvynės.
Apie jokią tautinę valstybę referendumo pergalės atveju nebūtų nė kalbos. Pirmiausiai ji nebūtų suvereni valstybė kaip Šveicarija ar Islandija. Tai būtų Europos Sąjungos regionas, o tęsiantis ligšiolinėms centralizacijos tendencijoms netruktų virsti paprasčiausia valstija. Antra vertus ji nebūtų tautinė – škotų tauta ir toliau būtų skiedžiama imigrantais iš viso pasaulio, o nusikračius Londono varžtų, sustiprėjus Briuselio įtakai ir dėl pačios ŠNP kairuoliškų nuostatų jų greičiausiai net gausėtų.
Šia prasme Škotija išlošė. Ji liko suverenesnė už daugelį Europos Sąjungos valstybių. Ji liko maksimaliai suverenios Jungtinės Karalystės dalimi, o kartu – suverenia šios valstybės dalimi, jau sutarta, kad Škotijos suverenumas Jungtinės Karalystės sudėtyje tik stiprės. Antra vertus, ji liks gerokai škotiškesnė, negu briuselinės ir kairuoliškos perspektyvos atveju. Galiausiai, ŠNP teks prisiimti visą atsakomybę už pralaimėjimą ir taip galimai atsivers erdvės kitoms tautinėms partijoms, tokioms kaip Škotijos jakobitų partija, kuri yra ir dešinioji, ir euroskeptinė. Žiūrint grynai škotų nacionalizmo ir suverenizmo perspektyvoje, škotai išlošė laiko. Ar juo pasinaudos, priklausys tik nuo jų pačių.
Ką išlošė Lietuva? Pirmą pliusą gana aiškiai įvardijo Lietuvos konservatoriai. Jungtinė Karalystė – svarbiausia NATO šalis po Jungtinių Valstijų. Šios šalies stiprybė mums, Rytų ir Vidurio Europai, ypač svarbi Rusijos agresijos akivaizdoje. Atsiskyrus Škotijai ši NATO narė susilpnėtų ekonomiškai, o taip pat ir strategiškai: dalis svarbiausių NATO bazių Jungtinėje Karalystėje – Škotijos teritorijoje, o ŠNP aiškiai pasisakė prieš jas. Vis gi yra antras pliusas, kurį mūsų konservatoriai nutyli.
Jau minėta, jog Jungtinė Karalystė – didžiausia euroskepticizmo tvirtovė. Nors jos politinis elitas – tiek konservatoriai, tiek leiboristai – kultūros klausimais užima liberalias pozicijas, bet pasisako už didesnį Europos Sąjungos valstybių-narių suverenumą. Tai savaiminė vertybė, o be to – sudaro geresnes sąlygas valstybėms-narėms vykdyti savarankiškesnę kultūrinę, socialinę, ekonominę politiką. Štai antra priežastis, dėl ko Lietuvai svarbi kuo stipresnė Jungtinė Karalystė.
Škotija atsigaus. Ateis tinkamesnis laikas. Jei škotai susitelks fundamentalių vertybių pagrindu – jie anksčiau ar vėliau pasieks savo pergalę, ir ji bus tikresnė už tą, kurią siūlė ŠNP. O kol kas laukime, ką pasakys katalonai ir flamandai. Ypač įdomus pastarasis atvejis. Flamandų nacionalizmas – dešinysis ir euroskeptinis. Suverenios tautinės valstybės susikūrimas pačioje Europos Sąjungos širdyje gal ir nebus jos griuvimo pradžia – gal dabar to net nereikia – bet tikrai bus rimta paskata peržiūrėti savo pozicijas tautų, tautiškumo ir tautinių valstybių atžvilgiu. O tai atitinkamai bus proga atsigauti ir Lietuvai.
