Valstybės institucijose gajus posakis: „Nori numarinti gerą pasiūlymą, sukurk darbo grupę“. Bet jei šį posakį praplėstume iki nacionalinio lygmens, galėtume tarti: „Nori numarinti gerą pasiūlymą, sukurk darbo grupę, o jei sieki sužlugdyti gerą sumanymą – paskelbk referendumą“.
Galima ginčytis, kad tai esą ne visai tikslu, nes referendumu priėmėme Konstituciją, o 2003 m. per tokį pat referendumą pritarėme narystei Europos Sąjungoje. Dėl šių sprendimų, matyt, tikrai nesigailime. Tačiau po paskutinio referendumo, kai Tauta tarė tvirtą „ne“ atominių elektrinių statybai Lietuvoje, politikai atsiklausti Tautos nuomonės ne itin veržiasi. Kaip pasakytų elito atstovai – „runkeliai valdo“.
Panašiai galėtume kalbėti ir apie Lietuvos užmojus nuo 2015 metų įsivesti eurą. Šiai iniciatyvai pritariu be jokių svyravimų. Net virkavimai, kad įsivedę eurą prarasime litą, neatrodo labai pamatuoti. Neįžvelgiu jokio praradimo, nes mums svarbią simboliką išsaugosime ant euro monetų, ką sėkmingai padarė ir kitos šalys, prisijungusios prie euro zonos. Ir vis dėlto...
Vis dėlto patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis skalambija pavojaus varpais. Tautininkų sąjungos lyderis Gintaras Songaila teigia, kad Vyriausybė imasi vienašališkų sprendimų, tuo pažeisdama net Konstituciją, o prisijungimo prie euro zonos klausimas turėtų būti sprendžiamas referendumu. Be to, tautininkai argumentuoja, kad šiuo metu ir nėra jokios prasmės eurui, nes pačią euro zoną, prie kurios yra prisijungę 17 valstybių, krečia kol kas giliausia per visą Europos Sąjungos istoriją krizė. Kitaip tariant, jungtis prie euro zonos dabar neapsimoka.
Kad ir nenoromis, visgi referendumo iniciatyvai visapusiškai pritariu, nes Konstitucijos 9 straipsnis skelbia, jog „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Akivaizdu, kad euro įvedimas priskirtinas svarbiausiems valstybės ir gyvenimo klausimams, todėl daug diskusijų dėl jo svarbumo neturėtų kilti. Kita vertus, galime daug diskutuoti, kad, girdi, neleiskime „runkeliams“ nuspręsti savo valstybės ateities, tačiau neretai tie patys „runkeliai“ pasidaro mums labai svarbūs, kai vyksta rinkimai, nes jie irgi yra tokie pat piliečiai, turintys lygiai tokią pat balsavimo teisę, kaip ir mes. Tada pasidarome visi lygus, nes vienas žmogus – vienas balsas, ir visai nesvarbu, kokį postą tu užimi visuomeninėje ar socialinėje veikloje. Esi benamis ar korporacijos vadovas.
Žinoma, euro šalininkams referendumo iniciatyva gali kelti šiurpą, atsižvelgiant į tai, jog iki šiol vykusios visuomenės nuomonės apklausos nebuvo palankios. 2010 m. liepą „Eurobarometro“ atliktas tyrimas parodė, kad 47 proc. lietuvių yra nepatenkinti euro įvedimo Lietuvoje galimybe, o 2012 m. Europos Komisijos apklausa konstatavo, kad apie 60 proc. piliečių yra nepakankamai apie tai informuoti.
Kaimyninėje Latvijoje irgi yra kur kas daugiau euro priešininkų, nei šalininkų. Galbūt todėl Latvijos vyriausybė jokio referendumo rengti neketina, o praėjusią savaitę jau pasirašė laišką, kuriuo prašys Europos Komisijos ir Europos centrinio banko pradėti šalies stebėseną, kaip ji tenkina eurui įsivesti būtinus vadinamuosius Mastrichto kriterijus.
Broliukų pasiryžimas įsivesti eurą jau nuo 2014 m. sausio 1 d. išties žavi, nes mes, lietuviai, jau pernelyg dažnai atsiliekame nuo jų, jau nekalbant apie tolyn pabėgusius estus.