Darbų nestokojanti aktorė sutiko papasakoti apie veiklą „Knygos teatre“, atskleidė, kokia „žiežula“ yra namuose ir prisipažino, kad nuo paauglystės negali pamiršti... buvusio vaikino kvapo.
- Žinau jus nuo vaikystės. Tačiau, kalbant apie išvaizdą, atrodo, kad visai nepasikeitėte. Juk turite nemažai veiklos, šeimą. Bent išsimiegate?
- Miegu, viskas gerai. Su amžiumi to miego reikia vis mažiau. Manau, jeigu dirbi darbą, kuris tau iš tiesų patinka, yra mielas ir tai yra tavo idėjų realizavimas, jau savaime užsikuria vidinis variklis. Tai tave maitina, energizuoja ir iš to tu gyveni. Tai – nesenkanti energija, amžinas variklis.
- Darbas, paprastai, išsemia, o jūs darbe, atvirkščiai, pasisemiate energijos?
- Neįsivaizduoju savęs darbe, kuriame kažkas kitas užima vadovų pozicijas, o aš tik vykdau jų sumanytas pareigas. Aš niekada to nedirbau ir net nežinau, kaip tai yra daroma. Mano veikloje, aš pati esu tas idėjų generatorius ir jų vykdytojas. Natūralu, kad mane tai pakrauna, energizuoja. Todėl mano gyvenime jaučiasi balansas. Aš nedirbu, aš darau tai, ką mėgstu daryti, mėgaujuosi gyvenimu.
- Idėjos... jos turi savybę sekti, o jūs jų visada turite turėti. Kur semiatės?
- Būdama tarp žmonių, renginiuose. Tikriausiai, visų idėjų šaltinis yra žmogus. Esu savo teatro vadovė, organizatorė, vadybininkė, taigi jau pareigos sieja mane su žmonėmis. Aš labai myliu žmones. Manau, nemylintis, užsidaręs, tokio darbo pakelti negalėtų. Aktorius, natūralu, turi drąsiai stotis ant scenos ir demonstruoti save. Tuo pačiu jis pasikrauna iš žiūrovų atkeliaujančia energija, o būtent ta, kuri ateina per žmogų yra be proto stipri. Jūs neįsivaizduojate, kokie nelaimingi yra aktoriai, kurie neturi scenos ir žiūrovų.
- Tik teatro aktorius gali nupasakoti, ką reiškia atlikti vaidmenį, kuomet tiesiogiai esi stebimas būrio vertintojų. Koks tai jausmas?
- Tenka sudalyvauti ir spektakliuose, kuriuose veiksmą ant scenos stebi toliau sėdintis žiūrovas, tačiau mūsų teatre santykis su žmogumi yra dar kiek artimesnis. Kadangi mano požiūris į teatrą siejasi su noru truputėlį prisiliesti prie žiūrovo – aš tai darau, mes tai darome. Žinoma, labai atsargiai, saikingai ir etiškai, juk mes, lietuviai, nemėgstame, kada mus liečia, provokuoja, verčia reikštis. Man labai svarbu bent šiek tiek priliesti žmogų. Galbūt šią misiją atliks kostiumo klostė, galbūt – savitas kvapas. Mūsų personažai turi savo kvapus. Jie antikvariniai, naudojant atitikmenis sukurti kiekvienam iš jų asmeniškai.
Visa tai iš noro bendrauti ir turėti sąlytį su žmogumi. Mes gyvename technologijų pasaulyje ir kuo toliau, tuo labiau vieni nuo kitų tolstame. Aš noriu pristabdyti šį procesą, noriu bendrauti gyvai. Džiaugiuosi, kad galiu mėgautis šią galimybe. Ta energija, kuri grįžta atgal – niekuo neišmatuojama. Kad ir kaip save eksponuotume, kad ir kaip ieškotume kontakto su kažkuo, mes niekada neturėsime to sąlyčio būdami feisbuko paskyroje.
- Užsiminėte apie personažų kvapus. Kiekvienam iš jų yra kuriamai aromatai?
- Taip, „Knygos teatro“ personažai turi savo autentiškas kvapų linijas. Tuo, žinoma, rūpinasi mūsų rėmėjai. Šie kvepalai nišiniai, formulės jų senos. Turbūt kiekvieno iš mūsų atmintyje yra išlikęs kažkoks aromatas iš vaikystės, kurį mes vėl ir vėl trokštame pajusti. Ir, jei netyčia tai įvyksta, pajuntame labai malonių emocijų pliūpsnį.
Aromatas – labai individualus reikalas, todėl tikrai nesistengiame savais kvapais užgožti žiūrovų. Tačiau mes iš tiesų stengiamės palikti įspūdį. Praturtiname spektaklius ne tik profesionalia aktorių vadyba, kostiumais, juvelyrika, bet ir tam tikru kvapu. Jei eidamas link scenos aktorius netyčia kad ir kostiumo kloste priliečia žiūrovą, jis neišvengiamai pajunta ir išskirtinį jo aromatą. Šiuo atveju – proceso išliekamoji reikšmė tampa kur kas ilgesnė.
„Knygos teatras“ itin daug dėmesio skiria vizualizacijai, nuotraukoms (mano vyras fotografas, mūsų pirmas verslas ir buvo fotografija). Tai, kaip atrodome, yra svarbu. Neatsitiktinai kiekvienos „Knygos teatro“ puslapių skirtukas yra pakvėpintas būtent to spektaklio kvapu. Namo parsineštas skirtukas žiūrovui vėliau spektaklį prisimins ne tik vizualiai, bet jis pajus ir tuokart tvyrojusį aromatą.
- Kokį aromatą iš vaikystės, paauglystės jūs pati norėtumėte dar kartą užuosti?
- Pirmosios meilės. Tai buvo vaikinas, kuris kvepėdavo tam tikrais kvepalais. Dabar juos vertintojai greičiausiai pavadintų tragiškais (juokiasi). Tačiau tuomet prekyboje tebuvo vos keli tragiški dezodorantai. Nepaisant to, bėgant metams, visuomet net gi minioje kaskart užuosdama tą kvapą atsigręždavau ieškodama jo. Turbūt net ir dabar, praėjus daug laiko, aš atpažinčiau tą aromatą.
- Jūsų vyras šiais kvepalais nesikvėpina?
- Ne, tai jau yra visiškai kita istorija. Visai kitos emocijos ir kiti dalykai.
- Mes matome jus malonią, pakilios nuotaikos. O kokia jūs namuose savo vaikams?
- Esame menininkų šeima. Tėtis – fotografas, vizualistas, perfekcionistas. Mama – aktorė, taip jau susiklostė, kad ir teatro vadovė, visgi užimu vadovaujančiojo poziciją. Taigi, nors mes ir menininkai, ir, rodos, visuomet turėtume būti atsipalaidavę, visgi namuose vadovo savybės irgi šiek tiek pasireiškia. Kiekvienas pažadas man yra labai svarbus rodiklis. Nors gana retai tai darau, tačiau, jei kažką pažadu, vaikai žino, kad bus įvykdyta. Aš labai nudžiugau, kuomet dvylikametė dukra, kuriai kartą lietuvių kalbos pamokoje buvo liepta pasirinkti autoritetą, pasirinko mane. Kažką ji įžvelgė... Nors, sakau, abu mes menininkai, abu skirtingi. Aš esu mama. Mama, kuri kartais būna labai griežta, kartais žiežula, o kartais beprotė (juokiasi).
- Griežtumas juk nebūtinai kyla iš pykčio, kartais pasireiškia tik todėl, kad norisi auklėti?
- Aš supratau vieną dalyką – vaikų neįmanoma išauklėti. Mano misija yra juos apsaugoti. Daugiau nieko negaliu. Jie ateina tokie, kokie yra. Na, aš, kaip aktorė, vis tiek juos tempiuosi į teatrą, nors jie to net purtosi. Aš manau, kad teatras, parodos – išsilavinusio žmogaus pomėgiai, taigi vis tiek stengiuosi juos paruošti. Turiu žinoti, kad jie suvokia kultūrinį kontekstą. Dabar jie priešinasi, bet tikiu, kad atėjus laikui, jie tai įvertins.
