Jūros šventė vadinama ir klaipėdietiškomis Kalėdomis. Ne tik tūkstančiai suvažiuojančių svečių, bet ir patys Klaipėdos gyventojai stebisi, kodėl šventė tapo tokia populiari.
Visi skirtingų laikų Jūros šventės rengėjai sutaria, kad tokios euforijos, kokią žmonės patiria linksmindamiesi didžiausioje uostamiesčio šventėje, jokiame kitame mieste patirti neįmanoma. Mėgindami ieškoti tokio fenomeno priežasčių, organizatoriai mini keletą tų pačių dalykų. Jūros reikšmė Lietuvai, 70 metų tradicija, geranoriška publika ir prisiminimai, kurie įstrigę daugelio atmintyje, kuria įspūdingą šventės atmosferą.
Rengėjai keitėsi
Dienraštis “Klaipėda” kalbėjosi su daugelio pastaraisiais metais surengtų Jūros švenčių organizatoriais. Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė su šventės organizavimu susijusi nuo 1990-ųjų. Pirmasis viešosios įstaigos „Jūros šventė“ vadovas Artūras Šulcas šventę savarankiškai organizavo dvejus metus ir yra daugelio atmintyje išlikusių idėjų autorius. Kita įstaigos vadovė - Audronė Umbrasienė didžiulį organizatoriams tenkantį krūvį „patempė“ daugiau nei dvejus metus ir vairavimą šventei perdavė dabartiniam direktoriui Remigijui Mockui.
Buvęs dienraščio „Klaipėda“ fotografas Albinas Stubra Jūros šventę fotografavo 40 metų. Nuo 1964-ųjų kasmet jo nuotraukos iš šventės buvo publikuojamos laikraščio puslapiuose. Buvusi Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė Jūros šventės organizavimui vadovavo nuo 1975-ųjų iki 1990 metų.
Šventės rengėjai vienbalsiai sutaria, kad tam, jog tris dienas ir naktis visa Lietuva švęstų Klaipėdoje, jiems teko ar tenka dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Be to, kasmet kurti vis naują ir vis didesnę bei įdomesnę šventę - didžiulė atsakomybė. Šių metų šventės vadovas R.Mockus dienraščiui sakė, kad kiekvienas Jūros šventės svečias jos tradicijas išmano taip pat gerai, kaip visi lietuviai krepšinį. Kadangi daugelis klaipėdiečių šventę prisimena nuo vaikystės, įtikti jiems - sudėtingas uždavinys. Vis dėlto, Jūros šventės kūrėjai akcentavo, kad pagrindiniai šventės ir jos nuotaikos kūrėjai yra geranoriškai nusiteikusi publika - šimtai tūkstančių žmonių.
Neįtiko partijai
Buvusi Kultūros skyriaus vedėja Jūros šventės organizavimu rūpinosi penkiolika metų. N.Navogreckienė „Klaipėdai“ papasakojo keletą įsimintiniausių Jūros šventės akimirkų. Pirmoji jos iniciatyva - rengti koncertą prie jūros Smiltynės paplūdimyje gyvavo dvejus metus. Sugalvojus koncertą rengti Smiltynėje, partijos vadams pirmiausiai reikėjo įrodyti, kad žmonės saugiai sugrįš iš renginio. Kažkuriam kūrybinio komiteto nariui kilo mintis keltų prieplaukoje surengti improvizuotus šokius. Iš pajūrio grįžtančius klaipėdiečius pasitiko orkestras, žmonės prie kelto šoko ir pamažu kėlėsi į miestą.
Idėja neprigijo. Tarybinės valdžios atstovams pasirodė, kad koncerte Smiltynėje publika demonstruoja per daug nuogo kūno. Žmonės koncertų klausydavosi nuo popietės, dažniausiai vilkėdami maudymosi kostiumus. Su kaklaraiščiais ir oficialiais kostiumais į geriausias tribūnas susodinti partijos nariai nejaukiai jautėsi tarp apsinuoginusių žmonių.
Užklupo lietus
N.Navogreckienė su šypsena prisiminė ir šventinį karnavalą Danėje. Prieš šventę per repeticijas buvo išnaudota daugybė vandens, nes išpuošti laivai turėjo pasirodyti iš už vandens uždangos. Abiejose Danės pusėse pastatytos ugniagesių mašinos ištisą dieną repetavo reginį ir pylė vandenį. Vaizdas turėjo pamaloninti „Meridiane“ įrengtoje tribūnoje susodintą valdžią. Prieš pat prasidedant karnavalui, ėmė pliaupti lietus, todėl visos gaisrininkų pastangos nuėjo perniek.
N.Navogreckienė atsimena ir atvejį, kai netikėtai į šventinės eisenos priekį išsiveržęs šuo, kolonos priešakyje skuodė du kilometrus. Šunyčiui tiesiog nebuvo kur dingti - abiejose gatvės pusėse mūrų stovėjo reginių ištroškusi minia. Nors moteris neneigė, kad ir tuomet per Jūros šventę būdavo nemažai išgėrusių žmonių, ji tikino, kad visos alaus statinės, iš kurių anksčiau buvo prekiaujama alumi, prieš šventę buvo išsiunčiamos iš miesto.
Gėrė „baltukę“
Buvęs „Klaipėdos“ fotografas, paklaustas apie alkoholį, teigė, kad tuomet gerti alaus mados nebuvo.
„Tai koks ten alus tais laikais. Išgėrei tris butelius „Žigulinio“ ir „znoko“ nėra. Baltukę tada gerdavome. Imdavome butelį ir lupdavome - nušvęsdavome. Žmonės nešini buteliais į miestą ateidavo - juk šventė, kaušelį reikia padaryti“, - neslėpė jis.
Prisimindamas Jūros šventę A.Stubra sakė, kad tai kasmet būdavo ypatingos dienos klaipėdiečiams. Mieste kelias dienas tvyrojo šventinė nuotaika, kalbos ir darbai tik apie šventę ir tesisukdavo, visame kame jautėsi pakilimas.
„Miestas kelias dienas gyveno kaip pasakoje. Ir dabar tas pats“, - sakė klaipėdietis.
Fotografas prisiminė, kad 1964-aisiais, jam didžiulį įspūdį paliko iš Karaliaučiaus laivais atplaukę daugiau nei tūkstantis jūrininkų. Visi jie vilkėjo baltus kostiumus, žygiavo miesto gatvėmis, publikai stadione rodė pratimus, rikiuotes. A.Stubros manymu, šiuolaikinė šventė yra arčiau žmogaus, labiau paisoma klaipėdiečių norų. Anksčiau daug kas vyko dėl valdžios, partijos, karnavaluose organizacijos dalyvavo tik todėl, kad gaudavo įsakymą iš viršaus.
Mena skirtingai
Jūros šventės vairininkų pirmieji prisiminimai, susiję su Jūros švente - skirtingi.Pirmosios Jūros šventės, kuriose teko lankytis A.Umbrasienei, jai asocijuojasi su mugėmis, kuriose buvo prekiaujama deficitinėmis prekėmis: bananais, mandarinais, konservuotais žirneliais. A.Šulcas pirmą kartą Jūros šventėje dalyvavo tapęs studentu. Organizatoriai jį buvo įkinkę porą kilometrų tempti didžiulį drakoną. N.Laužikienė į pirmąją Jūros šventę atvažiavo iš Vilniaus taip pat dar būdama studente. Jai ypač įsiminė spalvingi, blizgantys klaipėdiečių aprėdai. Tokių niekur kitur tais laikais nebuvo galima pamatyti. Savo dukras ir žmonas taip išpuošti galėjo tik jūrininkai.
Diktuoja tradicijos
Dvejus metus viešosios įstaigos „Jūros šventė“ direktore buvusi Audronė Umbrasienė „Klaipėdai“ sakė esanti įsitikinusi, kad ateityje šią šventę dėl jos unikalumo turėtų tyrinėti kultūrologai.
Pasak A.Umbrasienės, Jūros šventę be išlygų galima pavadinti miesto kultūros fenomenu. Vertinant skirtingų metų šventes, akivaizdžiai matyti kaip keitėsi klaipėdiečių gyvenimo būdas, socialinis ir politinis gyvenimas, papročiai ir kultūra. Jos teigimu, Jūros šventės masiškumą pasėjo pirmosios šventės organizatoriai - jie į Klaipėdą sukvietė visos Lietuvos žmones. Šių laikų šventės rengėjai neturi kitos išeities, kaip tik rengti didelę, spalvingą, šimtus tūkstančių žmonių sukviečiančią trijų dienų fiestą. A.Umbrasienės įsitikinimu, nuo pat pirmosios Jūros šventės keičiasi tik jos pateikimo formos, renginiai, detalės, žmonės, tačiau esminis dalykas - euforiška publikos nuotaika - išlieka metų metus.
Ryja sveikatą
A.Umbrasienė sakė, kad organizuoti Jūros šventę - ypatinga patirtis ir sunkiai įvardijamas pojūtis, susidedantis iš daugelio dalykų. Atsakomybė, prisilietimas prie miesto istorijos šaknies, ekstremalios darbo sąlygos, milžiniškas informacijos kiekis, malonumas, kai viskas pavyksta - tie dalykai, dėl kurių dirbti šį darbą jai buvo įdomu, tačiau ir pernelyg sudėtinga. A.Umbrasienė neslėpė, kad darbas ekstremaliomis sąlygomis ryja sveikatą ir tai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios ji pakeitė darbą.
Sveikatą susigadino ir pirmosios Jūros šventės, kai ji buvo perduota viešajai įstaigai, vadovas A.Šulcas. Likus kelioms dienoms iki šventės pradžios, jis atsigulė į ligoninę - skrandyje ūmiai atsivėrė žaizda. A.Šulcas ir dabar apgailestauja, kad nepamatė daugelio įgyvendintų idėjų. Apie dryžuotų sielų gaudytojus ant stogų, „šventės vinį“ jis dabar žino tik iš pasakojimų ir nuotraukų. Nors gydytojai atėmė mobilųjį telefoną, kad A.Šulcas nesinervintų, pro palatos langą buvo matyti, kad niaukiasi dangus, todėl jaudinimosi nepavyko išvengti. Jis vis svarstė: lis, nelis.
Lydi nesusipratimai
Visi organizatoriai „Klaipėdai“ sakė, kad įvairiausių nesusipratimų būna kiekvienoje šventėje, tačiau dažniausiai publika jų nepastebi. Daugiausiai nervų Jūros šventės rengėjams kainuoja smulkmenos - kažkas kažko neatvežė, pavėlavo, neįjungė, ko nors trūksta. N.Laužikienė iki šiol negali pamiršti, kai dėl nesusipratimo per Jūros šventę ji namuose kūkčiojo pusę nakties. Į Teatro aikštę susirinkusi publika žadėto koncerto taip ir nesulaukė, kadangi netesėję pažado, organizatoriai tiesiog neatvežė scenos. Nuo tų metų su visais rengėjais pradėtos sudarinėti griežtos sutartys.
A.Šulcas dienraščiui teigė, kad stresas ir nesusipratimai jį lydėjo nuo pat pirmos dienos, kai jis tapo viešosios įstaigos vadovu. Tuomet iš miesto biudžeto šventei surengti buvo skirta vos 5 tūkst. litų.
„Tas pats jausmas, jei tėvai duotų 5 litus ir pasakytų, kad reikia suorganizuoti tėvo jubiliejų, pakviesti pusšimtį svečių, pasirūpinti, kad jie turėtų valgyti, gerti, pasiūlyti jiems įvairiausių pramogų“, - sakė organizatorius.
A.Umbrasienė mano, kad tiek, kiek dabar turi padaryti vienas vadovas, iš tiesų turėtų daryti bent dvidešimt. Organizatorė atsakomybės pojūtį lygino su mažais elektros impulsais, kuriuos vienam žmogui kaip informaciją, perduoda šimtas žmonių vienu metu.
Šventės dvasia
Pasak A.Šulco, pats geriausias ir sumaniausias šventės kūrėjas yra žmonių minia. Kada žmonės pajunta žaidimo atmosferą, supranta žaidimo taisykles ir ima pagal jas žaisti, į Klaipėdą vėl ateina Jūros šventės dvasia. Tada nenuostabu, kai nieko nepiktina vidury dienos fontanuose besimaudančios nuogos panelės, organizatoriai neaikčioja, kai publika išvagia dryžuotus marškinėlius ar skambalus - vadinasi, jiems svarbu turėti prisiminimą. A.Šulcas šventę lygino su Kalėdomis. Žmonių noras atsipalaiduoti ir tradicija padiktavo ir vienos Jūros šventės šūkį: „Laukėme labiau nei Kalėdų“. Ir iki šiol šventė yra vadinama klaipėdietiškomis Kalėdomis.
N.Laužikienė taip pat negalėjo pamiršti pojūčio, kurį sukūrė minia per Jūros šventę jubiliejiniais miesto metais. Pasak jos, kai šimtai tūkstančių žmonių aikštėse, gatvėse, ant tilto susitvenkė stebėti fejerverko, ore tiesiog buvo justi kibirkščiuojanti minios energija. Euforija buvo kone apčiuopiama. Tokių dalykų joks organizatorius už didžiausius pinigus nesuorganizuotų. Viską lemia žmonių nuotaika - metai iš metų šventę kuria jie.
Dienraštis “Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
Albino Stubros nuotrauka
