„Gyvenimas ne tik pinigai. Gyvenimas įgauna prasmės, kai tu kažką prasmingo padarai. Jeigu pati esu sveika, turiu darbą ir jėgų – turiu visko, ko reikia laimingam žmogui – tai kodėl aš negalėčiau suteikti to džiaugsmo tiems, kurie jo galbūt neturi?“ – tv3.lt pasakojo Olia.
Mergina pasakoja anksčiau lankydavusis vaikų namuose ir ten stengdavosi dovanoti vaikams geras emocijas, vėliau Olia sulaukė pasiūlymo savanoriauti „Algojimo“ stovykloje, metė visus darbus ir nuvažiavo ten.
Kristina pasakojo jau kurį laiką bendravusi su labdaros ir paramos fondo, organizavusio stovyklą, vadove, kuri moteriai ir pasiūlė į ją vykti savanoriauti. Tad Kristina su savo dešimtmete dukra ir išvyko į stovyklą.
Abiems moterims tai buvo pirma tokio tipo stovykla ir abi jos savo artimoje aplinkoje kitokių vaikų neturi.
„Stovykloje buvo labai įvairūs vaikai, turintys emocijų raidos sutrikimo, autizmo, fizinę ar protinę negalią ir paties įvairiausio amžiaus – nuo kūdikių iki 18 metų. Savanorių buvo šeši, o vaikų buvo daug, jie buvo atvykę dar ir su savo broliais, sesėmis, tėvais“, - kalbėjo Kristina.
Programa – pagal vaikų ir tėvų poreikius
Ji pasakojo, kad rytai stovykloje prasidėdavo mankšta, kurią vesdavo savanoriai. Vėliau savanoriai padėdavo padengti pusryčius, o po to prasidėdavo užsiėmimai su vaikais – čia programą sugalvodavo kai kurios savanorės. Tuo tarpu tėvai leisdavo laiką su specialistais, kurie jį mokydavo, kaip priimti savo vaiką ir su juo bendrauti.
„Tėvai, augindami tokį vaiką, susiduria su visuomenės spaudimu bei nežinojimu, kaip elgtis, kad tas vaikas daugiau galėtų, kad jis jaustųsi gerai. Kartais tėvai patys daro tą vaiką kitokį – neįgalų. Pavyzdžiui, tėvai ateina ir maitina jį šaukšteliu, o kai tėvų šalia nėra, vaikas pats ima ir valgo – tai priklauso nuo suaugusiųjų. Nors tėvams irgi sunku – jie juk linkę palepinti tuos vaikus, juk jis ir kitoks, ir vargšelis“, - sakė Kirstina.
Olia pasakojo, kad vaikai stovykloje užsiimdavo įvairiausiomis veiklomis – priklausydavo nuo jų gebėjimų ir nuotaikų– ramesni lipdė, piešė, darė įvairius rankdarbius, nenustygstantys vietoje eidavo bėgioti, šokinėti ant batuto, žaisti kamuoliu – visas šias žaidynes savanorėms reikėdavo stebėti ir žaisti kartu.
Autistų negalėjo liesti
„Prieš stovyklą buvo mokymai savanoriams, kaip elgtis ir bendrauti su vaikais. Pačioje stovykloje buvo vadovė ir psichologas, kiekvieną vakarą savanoriai darydavo aptarimus, kas buvo sunku ir kas patiko. Gaudavome profesionalių patarimų, pavyzdžiui, kad autisto vaiko negalima liesti, apkabinti ar staigiai pribėgti, negalima sakyti labai daug žodžių – pasakai kažką trumpai, tada jis sureaguoja“, - kalbėjo Kristina.
Savanorės pasakojo, kad vaikus reikėdavo stebėti ir perprasti: pavyzdžiui, stovykloje buvo vaikas, kuris galėdavo imti trankyti kitus vaikus, kiti galėdavo supykti, kad dėl negalios negali valgyti tokio pat maisto kaip kiti vaikai – iš pradžių savanorės galvojo, kad tiek vaikų suvaldyti nepavyks, bet paskui jie pamilo vienas kitą su visais jų privalumais ir trūkumais.
Galėjo būti savimi
„Man įsiminė vieno tėčio žodžiai: mano vaikas šioje stovykloje gali būti savimi. Jie visi jį priima tokį, koks jis yra, su juo užsiima, su juo žaidžia, ir jis jaučiasi stovykloje laisvai. Pavyzdžiui, berniukui su cerebriniu paralyžiumi patinka žaisti kamuoliu, tačiau labai paprastai – jis meta kamuolį tau, tu pagauni, o tada tu jam meti atgal. Jam to užtenka, ir mes taip su juo žaidžiam ir nebandome įpiršti kokių nors žaidimo taisyklių“, - kalbėjo Kristina. Taip neprisileidžiantys kitų žmonių vaikai savanores pripažino ir atsisveikinant kišo žandukus pabučiuoti ir šiltai apkabindavo, kas suvirpino smoterų širdis.
Olia pasakojo susidraugavusi su penkerių metų autistu Adomėliu, kuris, bet buvo labai muzikalus ir išreikšdavo save per muziką. Nors Adomėliui ir buvo sunku kontaktuoti su kitais žmonėmis, su Olia jie susidraugavo iškart – ją berniukas vadino Olyte.
„ Kiek šnekėjome su tėvais, tai jie sakė, kad jis labai neprisileidžia žmonių, o čia jis parodė tokį besąlygišką ir betarpišką nuoširdumą. Be to, Adomėlis yra be galo muzikalus, atkartodavo išgirstas melodijas pianinu be jokių problemų. Jo klausa absoliuti, ir jis nuolat mus džiugino. Kai atsisveikinome, jis taip švelniai apkabino ir pabučiavo, o kai grįžau namo, paskambino man ir sako: „Olyte, labas, aš tavęs pasiilgau...“ Mes su juo iki šiol bendraujame. Jaučiuosi be galo laiminga turėdama tokį mažą draugą. Noriu, kad jo akys visada spindėtų,o veidą puoštų šypsena. Tikiuosi jo gyvenimas bus labai šviesus“, - kalbėjo Olia.
Tapo kitu žmogumi
Mergina sako, kad sunku nupasakoti žodžiais, ką ji gavo toje stovykloje, tačiau tai buvo vidinės džiaugsmingos permainos.
„ Iš stovyklos grįžau visiškai kitokiu žmogumi, nei buvau prieš tai. Visiškai apsivertė pasaulio suvokimas. Prieš stovyklą būni nepatenkintas, nes gal neišeina naujos kolekcijos drabužių įsigyti – taip moteriškai, o po stovyklos tu žiūri kitaip. Po stovyklos švytėjome ir tik apie ją tekalbėjome, prisipildėme daug džiausmo. Tikiuosi pavyks dar dalyvauti tokiuose renginiuose ne vieną kartą. Sunku žodžiais tai nupasakoti, nuoširdžiai rekomenduoju visiems tai patirti“,- sakė Olia.
Kristina jai privertė, pridurdama, kad niekas iš stovyklos nenorėjo važiuoti namo, o po jos išmoksti gyventi čia ir dabar. „Tu nebesureikšmini smulkmenų, nes pamatai, kad žmonės džiaugiasi tiesiog tuo, kas yra. Atrodo labai paprasta, bet iš tikro labai sunku, nes mes vis nepatenkinti tuo, ką turime, atrodo vis mažai, o jie tiesiog čia ir dabar džiaugiasi tuo, ką turi - gyvenimu, tėvais savo vaikais“, - kalbėjo Kristina.
Važiavo dėl savęs
Ji pasakojo, kad iš tikro į stovyklą važiavo pirmiausia ne dėl to, kad padėtų vaikams, o dėl savęs – nes iš stovyklos Kristina parsivežė tikrai daug.
„Stovykloje išeini iš komforto zonos, išdrįsti būti su vaikais, kurie yra kitokie, skirti jiems savo laiką. Tu priimi juos betarpiškai, bet labai gera, kad ir tave jie priima tokią, kokia esi, su visais trūkumais, ir nereikia nieko vaidinti. Jie yra visiškai tikri, jie pasakys tau taip, kaip yra, ir jeigu jiems nepatinka, jie nusisuks ir nueis”, - kalbėjo Kristina.
Savanorė kalbėjo, kad ir vaikų su negalia tėvai iš stovyklos gavo labai daug: jie atrado vidinę ramybę, tuo pačiu ir jų vaikai ėmė geriau jaustis.
„Vaikai labai gerai jaučia tėvų emocijas. Jeigu tėvai sudirgę ar jaučiasi nesaugiai, vaikai tai puikiai jaučia”, - sakė Kristina.
Pirmiausia keistis reikia tėvams
Kalbant apie kitokių vaikų integraciją į visuomenę, savanorės pastebėjo, kad reikėtų pradėti pirmiausia nuo saugusiųjų ir keisti jų požiūrį – juk negalia neužkrečiama.
„Įprastų vaikų tėvai bando įdiegti savo vaikams, kad tas berniukas ar mergaitė yra kitoks ir vos ne neik, nesiliesk – toks vaizdas, kad galima užsikrėsti, bet tai juk neužkrečiama. Tad požiūrį reikia pradėti keisti nuo suagusiųjų. Iki aštuonerių metų vaikas nesupranta, kad kitas vaikas yra kitoks. Jis priima jį kaip duotybę, ir nevertina to kaip gero ar blogo. Jis neklausia jo diagnozės, tiesiog žaidžia su juo“, - sakė Kristina.
„Savanorystė padeda išsivaduoti iš bejėgiškumo jausmo ir patikėti, kad savo rankomis ir savo iniciatyva gali pakeisti pasaulį“ filosofą Leonidą Donskį citavo Olia.
Ši „Algojimo“ stovykla rugpjūčio pabaigoje Kernavėje vyko jau aštuntą kartą. Su stovyklos dalyviais dirbo psichologai, psichoterapeutai, edukologai ir kitų sričių ekspertai. Stovyklas truko keturias dienas.
