Dabar raganos ir jų susiėjimai atrodo štai taip. Basomis per degančias anglis, pašaliniams gal nelabai suprantamas bendravimas ir apeigos prie laužo. Kaip tik dabar matote Lietuvos raganų sąskrydį.
„Pagrindinis yra vaikščiojimas per žarijas, vadinamas laužu. Tai yra toks mūsų susibuvimas tai yra tam tikros meditacijos. Arba temos tai, paskaitos, žinojimas ,tai yra lektoriai, naujesni požiūriai atsiradę. Arba tai yra konkreuts darbas, tai yra žmonės, sunkiai sergantys žmonės, reikalaujantys pagalbos, tai yra dingę žmonės, kuriems padėt reikia“, – sako ragana Vilija Lobačiuvienė.
Pamišę dėl prakeikimo
Pasak vyriausiaja Lietuvos ragana vadinamos Vilijos Lobačiuvienės, tokie susiėjimai nėra uždari. Į juos gali ateiti ir vadinamųjų raganų draugai, šeimos nariai ar šiaip žmonės. Tačiau kas yra šiuolaikinė ragana ir ką ji veikia? Pasak ponios Vilijos, tai – ne tik būrėja, bet ir ekstrasensė, užsiimanti žmonių gydymu, tą daranti ir įvesdama į transo būseną, hipnozę, užsiimanti manualine terapija.
„Žodis ragana kilęs nuo žodžio regėti. Tai matyti tai, kas žinoma, realiai egzistuoja, bet truputį paslėpta. Kalbu apie pasekmę, priežastį. Paaiškint, kodėl tau nesiseka, kodėl jautiesi užburtas, užkeiktas. Kodėl taip – aš neneigiu, kad taip gali būti. Ir prakeiksmai, ir kerai yra, bet ne taip dažnai, kaip žmonės egzistuoja“, – sako V. Lobačiuvienė.
Taigi raganų veikla – ne tik tokie susibūrimai, o ir pagalba žmonėms, kaip kad prakeiksmų panaikinimas. Tačiau juos panaikinti esą ne taip paprasta. Tai ne tiks sunkus, bet ir labai rizikingas darbas. Padėdama žmonėms jų bendruomenė, pasak Vilijos Lobačiuvienės, laikosi taisyklių ir etikos kodekso, nes pasitaiko, kad pasinaudojusios žmonių pažeidžiamumu šarlatanės bando apgauti.
„Šiai dienai visuomenė kaip pamišus dėl prakeiksmo – užkeikimai, prakeikti, užkeikti vėl gi daug kas tuo spekuliuoja ir naudojasi, tai yra žmogaus gąsdinimas. Ir tada sakoma, tu tiek ir tiek susimokėk, aš palengvinsiu tą prakeiksmą, nuimsiu, padėsiu. Žmogus kadangi ateina pasimetęs, jis pradeda tikėt. Ir tada būna kartais nelabai gražūs dalykai. Tai čia mes trupučiuką užtrumpinam“, – kalba ragana.
Vyriausiaja Lietuvos ragana vadinama ponia Vilija sako, kad žmonės dabar labai nori stebuklų, tačiau vis tiek ragina einančius pas jos kolegas žiūrėti, pas ką eina ir nepalikti galvos pas raganą nuėjus.
Ragana galėjo būti apkaltinta bet kas Taigi dabar raganos laisvai sau šoka apie laužą atlikdamos apeigas. O preš kelis šimtus metų neretai savo gyvenimą baigdavo ant laužo. Ką tais laikais lietuviai laikė raganomis? Etnologas, humanitarinių mokslų dakratas Jonas Mardosa sako, kad užtekdavo vien neįprastos tai visuomenei išvaizdos, tarkim, kitokių plaukų, ir jau galėjai būti apkaltinta ragana. Taigi, neretai būti apšauktam ragana pakako ir to, kad esi svetimas, kitatautis, o jei dar rudomis akimis, tai – išvis blogas ženklas, o jei dar moki ką pagydyti…
„Tie bruožai, išoriniai bruožai ar tai plaukai susivėlę, drabužiai kitokie, gyvenimo būdas. Jinai gali būt atsiskyrėlė. Krikščioniškoj visuomenėj stebuklą gali tik Dievas. Tai yra Dievo galioje tokie dalykai, o visa tai, ką žmonės užsiiminėja neatitinkančiu to supratimo, neatitinkančia veikla, jie, be abejo gai būti ir kenksmingi“, – kalba J. Mardosa.
Kada pas mus atsirado pats raganų suvokimas? Pasask etnologų, tai sudėtinga nustatyti, mat pasakojimai sluoksniavosi – seni vis aplipdavo naujais.
„Yra pasakojimų, kad raganos šokių metu išeina į soda, sėda ant avilių ir išjoja. Kai kas ten sako, kad labai ikiistorinių laikų tai pasakojimas. Bet aviliai yra vidurmažiai – 16 amžiuj tik pradėti atsirast, šokiai apskritai 19 amžiaus pabaiga. Tai ir pasakykim dabar, kuriam laike tas galėjo atsirast“, – sako J. Mardosa.
Tačiau ragana esą darbuodavosi ne viena. Egzistavo duetas.
„Pati raganos žodžio etimologija nėra aiški. Daug kas ten su pagonišku regėti, bet yra ir kitokių, kadangi raganos visuomet kaimynystėj būdavo velnias. Be vyriškosios giminės ir raganos negalėjo apseiti“, – sako J. Mardosa.
Numardino vyrą
Gal kiek kitaip, nei įsivaizduojam, tačiau velnio pagalba raganos kaip pasakojama, naudojasi iki šiol. Trisdešimt metų tyrinėjusi užbūrimus ir raganavimą dabartinėje Lietuvoje Rita Balkutė sako, kad mūsų kaimo moterys iki šiol naudojasi joms lyg ir savaime suprantamais dalykais.
„Jeigu pameta daiktą, tai jinai suka velniui barzdą, susuka tokį žolės kuokštą, uždeda akmenį ir sako: jeigu neatiduosi to daikto, tai aš tavo barzdos velniau, nepaleisiu. Na ir sako, kad po kelių dienų atsiranda. Tada jau reikia būtinai tą barzdą atsukt“, – sako liaudies medicinos ir magijos tyrinėtoja Rita Balkutė.
Tyrinėtoja pamena dar ne taip seniai kalbėjusi su viena garsia burtininke Verkiene, užkalbėtoja, kuri gyveno Šventojoje. Kad ir atvejį, kai kartą į ją kreipėsi moteris neapsikentusi savo blogo vyro.
„Ta moteris pasakė: aš norėčiau, kad jo nebūtų, kad paliktų jis mane ramybėj. Sragana jos klausia: tikrai tu taip nori? Sako: tikrai. Na ir davė Verkienė tris akmenukus, sako: tuos akmenukus įmesti į šulinį. Praėjo koks mėnuo ir rado tą vyrą paskendusį šuliny. Ne tame pačiame, bet kitame. Tai tada jau ta moteris vėl atėjo pas raganą: kaip čia dabar, aš taip nenorėjau, aš taip nesitikėja. Ragana atsakė: juk aš tavęs paklausiau, ar tu tikrai nori.
Raganos esą galėjo žmogui ir padėti, ir pakenkti. Tebepasakojama neva realios istorijos, kai tarkim Rytų Aukštaitijoj galėdavai susitvarkyti su dideliu priešu.
Didelių apeigų dabar mūsų kaimelių raganos esą nedaro, jos tiesiog daugiau gydo žolelėmis. Tačiau net ir dėl to kaimynai jas vadina čerauninkėmis ir jei tik ką – iškart apkaltina, jei dingsta karvei pienas ar ožka sušlubuoja.
Raganų teismus vykdė tiek pilies, bajorų, tiek miesto teismai – degindavo jas ant laužo. Sunku patikėti, kad tai vyko ir Lietuvoje. Kai kurie istorikai skaičiuoja, kad Lietuvoje sudeginta ant laužo ar paskandinta galėjo būti iki tūkstančio raganomis paskelbtų moterų.
