Katrina Elizabeth DiCamillo (draugams ir skaitytojams – Kate DiCamillo) gimė 1964 metais Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje (JAV). Čia gyveno kartu su tėvais bei vyresniu broliu, kol jai sukako penkeri. Deja, dėl įgimtos Kate ligos šeimai teko persikelti į nedidelį miestelį Floridoje (JAV), kur oras buvo tinkamesnis būsimos rašytojos sveikatai. Kate greitai priprato prie naujų namų ir žmonių, kurie šnekėjo lėčiau ir, kaip mergaitei tuomet atrodė, keisčiau. Ir, nors jos tėtis nusprendė likti Filadelfijoje, Kate vaikystė buvo šilta ir laiminga. Tik per nelemtas ligas daug laiko teko praleisti kambaryje. Mergaitė nuobodulį vaikė skaitydama viską, kas tik pakliuvo. Begalė valandų, praleistų svajojant ir kuriant pasakojimus, nulėmė ankstyvą norą tapti rašytoja. Iki šiol Kate DiCamillo parašė 4 romanus, 6 apysakas ir paveikslėlių knygą.
Apie save autorė kalba trumpai ir paprastai. „Aš maža. Ir triukšminga. Nekenčiu gaminti, tačiau dievinu valgį. Esu netekėjusi ir be vaikų, tačiau turiu daugybę draugų ir esu trijų nuostabių vaikučių ir vieno ne tokio nuostabaus šuns teta. Laikau save nepaprastai laimingu žmogumi, nes mano darbas yra pasakoti istorijas“, – pasakoja rašytoja.
Jau mokykloje kūrėjos tekstai sulaukdavo dėmesio, tad buvo įsitikinusi, kad turi rašytojos gyslelę. Universitete Kate pasitikėjimas augo, ji buvo tikra, kad yra neatrastas talentas – kaip Eudora Welty ar Williamas Faulkneris. Kartą paskaitos metu dėstytojas garsiai perskaitė Kate rašinį kaip pavyzdį kitiems studentams. Tai buvo gatvėje tamburinu grojusios moters aprašymas. Tačiau dėstytojo komentarai nustebino: anot jo, rašinys išsiskyrė ne stiliumi, o vaizduojamos scenos detalumu. Skaitant buvo justi, kaip atidžiai Kate stebėjo muzikantę, jos judesius, aplinkinių žvilgsnius, net ant gretimos sienos žaidžiantys saulės zuikučiai neliko nepastebėti. Tačiau tik po kelių metu kūrėja suprato, ką dėstytojas turėjo omenyje: rašyti – tai matyti, pastebėti mažas detales. Kate DiCamillo studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas nusprendė persikelti į Mineapolį (Minesotos valstija, JAV), kur gyvena iki šiol. Tuo metu ėmė dirbti knygyne, vaikų literatūros skyriuje. Beveik penkerius metus praleidusi tarp pasakų, nuoširdžiai pamilo šį žanrą. Tuo metu Kate jau buvo pradėjusi rimtai rašyti ir užsibrėžė tikslą kasdien parašyti bent po du puslapius. Maždaug po metų vietinėje leidykloje jau gulėjo jos pirmosios knygos rankraštis. Deja, ant to paties stalo savo eilės laukė ir dar 50 kitų rašytojų knygų. Bet vienas jaunas redaktorius atkreipė dėmesį į DiCamillo knygą ir 2000 metais buvo išleistas pirmasis rašytojos romanas „Jei ne Vinis Diksis“ (Leidykla ,,Alma littera“, 2014). Knygoje pasakojama linksma istorija apie vienišą mergaitė ir patrakusį šunį. Romanas susilaukė didelio dėmesio ir tais pačiais metais gavo Josette Frank apdovanojimą. 2001 metais knyga laimėjo Newbery garbės apdovanojimą, o po poros metų – ir Marko Twaino apdovanojimą. 2005 metais, kai „Jei ne Vinis Diksis“ susilaukė ekranizacijos, knygos populiarumas dar labiau išaugo.
Kate DiCamillo 2004-aisias mus supažindino su drąsiausiu peliuku, vardu Despero (Despereaux). Knyga apie šį herojų į lietuvių kalbą išversta pavadinimu „Pasaka apie Desperą“ („Vaiga“, 2005), o 2008 m. pagal ją sukurtas gražus animacinis filmas.
Vieną gražiausių ir įdomiausių rašytojos personažų galime sutikti knygoje „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Edvardo gyvenimas, atrodytų, buvo tobulas – jį mylėjo mažoji šeimininkė Abilena, o namai, kuriuose gyveno, buvo dideli ir puikūs. Ir savo išvaizda pats Edvardas tikrai nesiskundė, dažnai net kiek per aukštai nosytę iškeldavo. Ir jį nuoširdžiai mylinčiai Abilenai pasipūtusioje širdelėje nebuvo vietos. Ir iš kur bus, kai vienintelis rūpimas asmuo Edvardui tebuvo jis pats. Iki tol, kol nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms Edvardui Tiuleinui tenka pačiam ieškoti kelio namo. O tai ne taip lengva, kai esi porcelianinis triušis. Taip prasideda jaudinanti Edvardo Tiuleino kelionė per pasaulį. Iš rankų į rankas keliaujantis triušis pamažu išmoksta vertinti draugystę ir ima suprasti, kas yra meilė, prisirišimas ir ilgesys. Tai – ne tik nuotykių pasaka, bet, svarbiausia, jautriai ir paprastai papasakota mokymosi mylėti, jausti ir būti geram istorija visai šeimai. Už „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ Kate DiCamillo įteiktas Bostono „Globe-Horn“ apdovanojimas, o JAV tėveliai išrinko šį pasakojimą geriausia knyga vaikams. Be to, knyga įtraukta į 100 geriausių visų laikų knygų jauniesiems skaitytojams sąrašą. Lietuvoje „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ gavo reikšmingiausio ir meniškiausio 2012 metų vertimo vaikams apdovanojimą, kurį skyrė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.
Šių metų sausį viena reikšmingiausių pasaulio bibliotekų – Vašingtono Kongreso biblioteka paskelbė Kate DiCamillo naująja jaunimo literatūros ambasadore. Šioms pareigoms naujas žmogus išrenkamas kas dvejus metus ir keliauja po šalį skatindamas žmones dažniau paimti į rankas knygą.
Kate DiCamillo istorijos ir jų herojai jau nuo pat pradžių tvirtai įsikūrė vaikų ir tėvelių širdyse. O šiandieną norėtųsi ją pasveikinti ir padėkoti už tą patrakusį šunį, didžiaausį peliuką su špaga, porcelianinį triušį ir dar daug kitų veikėjų, tapusių geriausiais vaikų draugais nuo pat pirmųjų puslapių.
