Lietuviai nuo seno gyveno mediniuose, o tiksliau rąstiniuose namuose. Tokie namai niekuo nedažyti ir neimpregnuoti išstovėdavo šimtus metų. Kokia ta senolių gudrybė?
Ankščiau mediena rąstiniam namui būdavo atrenkama iš ilgaamžio miško ir tik žiemos kirtimo. Namo sienoms naudodavo tik kietuosius branduolius. Mediena buvo plukdoma upėmis tam, kad būtų išplautos maistinės medžiagos ir joje neįsiveistų vabzdžiai. O kokia mediena naudojama šiandien? Medienos brangimo tempai labai dideli. Statyboms naudojama visa žaliava, kokią tik įmanoma pritaikyti. Šiuo metu rąstinių namų statybai ne visada yra naudojama žiemos kirtimo mediena, o ir pačios medienos kokybė abejotina, nes sunaudojama ir menkavertė mediena - balana.
Kiekvienas rąstinio namo savininkas susiduria su fasado eksploatacijos sunkumais. Visi pageidauja, kad fasadas kiek galima ilgiau išliktų nepatamsėjęs, kad neįsimestų mėlis arba grybai, kad medienoje neįsiveistų vabzdžiai. Norint pasiekti gerų rezultatų būtina labai atidžiai rinktis dažus ar dažų sistemą mediniam fasadui apsaugoti ir reikia atkreipti dėmesį į keletą faktorių, lemiančių dangos ilgaamžiškumą.
Paviršiaus struktūra
Paviršiaus struktūra, kuri yra sukuriama apdorojus paviršių, nulemia dangos ilgaamžiškumą.
Šiurkštus neobliuotas paviršius pasižymi labai geru absorbavimu ir gerai sugeria skystas medžiagas. Supjauta mediena lengvai pasidengia plonasluoksnėmis lazūromis (skaidriais dažais) arba sluoksnio ant medienos paviršiaus nesudarančia lazūra, kuri kartu medieną ir impregnuoja. Tirštesnės konsistencijos dangos lieka kabėti ore tarp atskirų plaušelių ir silpnai sukimba su pagrindu.
Obliuoti paviršiai išryškina taip vadinamus medienos kirčius (sužalojimus prispaudžiant). Šiose srityse dažų sukibimas su mediena yra nepakankamai geras. Dažų sluoksnis paprastai yra nestoras, todėl, sudrėkus medienai, obliaus kirtimo vietos neproporcingai išbrinksta.
Šlifuoti paviršiai yra geras pagrindas dangoms, jei šlifavimo metu paviršius ne per daug subraižomas (nepašiaušiamas), bei po šlifavimo nuo paviršiaus yra rūpestingai nuvalomos ir pašalinamos iš medienos porų dulkės. Geras pagrindas dažams taip pat yra faneruoti arba obliuoti paviršiai. Šie paviršiai yra lygūs, visai be pašiauštų plaušelių ir todėl gerai pasidengia bet kokiomis dangomis.
Atmosferos poveikis
Dangų ilgaamžiškumas ir apsauginis veiksmingumas priklauso ir nuo atmosferos poveikio intensyvumo. Vidurio Europoje yra laikomasi nuostatos, kad šiaurinei pastato daliai atmosferos poveikis yra nedidelis, tačiau medinės konstrukcijos dalys pietinėje ir vėjuotoje pastato pusėje yra ypač stipriai veikiamos atmosferos veiksnių. Praktikoje apkrovos sąlygos priklauso ne tik nuo atmosferos poveikio, bet ir nuo konstruktyvinės apsaugos, pvz. nuo stogo išsikišimo ar šlaitų.
Apsauga nuo ultravioletinių spindulių
Į medienos sudėtį įeina apie 25 – 30 % lignino, kuris celiuliozės pluoštą suklijuoja kaip “glaistas". Pats ligninas yra netirpus vandenyje. Tačiau veikiant UV spinduliams, jis suskaidomas į vandenyje tirpius komponentus, kurie besikaitaliojant medienos drėgnumui gali būti išplauti. Tokiu būdu viršuje esantys celiuliozės pluošto sluoksniai praranda savo tvirtumą, o toks paviršius nebetinka dažams kaip laikančias savybes turintis pagrindas. Tada storasluoksnės lazūros ir lako sluoksniai atšoka dideliais plotais. Oras prasiskverbia tarp celiuliozės pluoštelių ir kai atšokusiose lako srityse atsispindi šviesa, išryškėja pieno spalvos drumsta spalva.
Smarkiai atmosferos veiksnių paveiktas medienos paviršius tampa pilkas, nes tai yra tikroji celiuliozės spalva. Priklausomai nuo medienos rūšies, UV spinduliai gali prasiskverbti į paviršių iki 2 mm. Todėl renkantis dangų rinkinius, būtina atsižvelgti į tai, kad į dangų sudėtį turi įeiti pigmentai ar specialūs priedai, taip suteikiant būtiną apsaugą medienai ir pačiai dangai. Bespalvės arba silpnai pigmentuotos dangos techniniu požiūriu negali užtikrinti pilnos apsaugos nuo UV. Kuo daugiau į dangos sudėtį įeina pigmento, tuo geriau.
Dekoratyvumas
Dangos priimtinumui svarbiausią funkciją atlieka dangos dekoratyvumas, kadangi techninės ir fizikinės dangos savybės vizualiai yra nematomos, todėl ir nėra pastebimos. Yra trys dažų rūšys: bespalvės dangos, lazūrinės (skaidrios) pigmentinės dangos, dengiančios dangos.
Bespalvės dangos (bespalvės lazūros ir lakai) atskleidžia natūralų medienos atspalvį ir jos struktūrą. Tačiau jos netinka statybinėms konstrukcijoms, kurias atmosferos veiksniai veikia tiesiogiai. Lazūrinės pigmentinės dangos (lazūros tvoroms, plonasluoksnės arba impregnuojančios lazūros, storasluoksnės lazūros) yra kompromisas tarp natūralaus medienos atspalvio matomumo ir apsaugos nuo medienai kenksmingų UV spindulių. Dažų rinkiniai, į kurių sudėtį įeina labai mažas dengiančių pigmentų kiekis, sudaro lyg ir lazūros įspūdį, tačiau iš esmės negali užtikrinti medienos apsaugą nuo UV spindulių.
Kadangi dažniausiai mediena yra spalviškai įvairi, todėl gali skirtis atskirų statybinių konstrukcijų atspalviai, nepaisant to, kad prieš tai buvo paruošti pavyzdžiai. Dėl medienos bei dangos atspalvio kaitos, laikui bėgant gali atsirasti spalviniai pakitimai. Naudojant dengiančius dažus, galima išgauti beveik visus atspalvius; nors yra tokių pigmentų, kurie yra linkę keisti savo spalvą. Todėl būtina pasiteirauti gamintojo apie dažų atsparumą UV spinduliams. Medienos ir statybinių konstrukcijų, esančių lauke, apsauga turėtų būti svarbiau negu jų dekoratyvinis efektas.
