Vadinamosios Aitapės kaukolės fragmentus už 12 km nuo šiaurinės pakrantės esančioje vietovėje 1929 metais surado australų geologas Paulas Hossfeldas (Polas Hosfeldas).
Ilgą laiką manyta, kad tai kaukolė priklauso stačiajam žmogui (Homo erectus). Ši prieš maždaug 140 tūkst. metų išnykusi laikoma dabartinių žmonių protėviais.
Tačiau neseniai radioaktyviosios anglies metodu buvo nustatyta, kad kaukolė yra tik maždaug 6 tūkst. metų senumo. Taigi ji priklausė mūsiškei šiuolaikinių žmonių rūšiai – Homo sapiens. Tuo metu jūros lygis buvo daug aukštesnis, ir rajonas, kuriame buvo rasta fosilija, turėjo būti netoli kranto.
Tarptautinė komanda, kuriai vadovavo Australijos Naujojo Pietų Velso universitetas (UNSW), grįžo į radinio vietą paimti geologinių nuosėdų, kurias matė P. Hossfeldas, mėginių.
Grįžę į laboratorijas mokslininkai išstudijavo pavyzdžius, įskaitant grūdelių dydį ir geocheminę sudėtį, kurie gali padėti identifikuoti cunamio užliejimą.
Nuosėdose taip pat buvo identifikuota virtinė mikroskopinių vandenyno organizmų, panašių į tuos, kurie dirvožemyje buvo rasti po niokojamo 1998 metų cunamio šiame regione.
„Išsiaiškinome, kad vieta, kur buvo iškasta Aitapės kaukolė, buvo pakrantės lagūna. Ją maždaug prieš 6 tūkst. metų užliejo didelis cunamis“, – sakė tyrimo autorius ir UNSW mokslininkas Jamesas Goffas (Džeimsas Gofas).
Šis reiškinys turėjo būti panašus į cunamį, netoliese smogusį 1998 metais ir pareikalavusį daugiau kaip 2 tūkst. žmonių gyvybių, sakė J. Goffas.
Mokslininkas pridūrė: „Darome išvadą, kad šis čia taip seniai žuvęs žmogus tikriausiai yra seniausia žinoma cunamio auka pasaulyje.“
Išvados, prie kurių prisidėjo mokslininkai iš Jungtinių Valstijų, Prancūzijos, Naujosios Zelandijos ir Papua Naujosios Gvinėjos, publikuojamos žurnale „PLOS ONE“.
Didžiuliai užliejimai
J. Goffas, kuris yra pasaulinis autoritetas cunamių klausimais, sakė, kad nors Aitapės kaukolės kaulai anksčiau buvo gerai išstudijuoti, didelio dėmesio nesulaukė nuosėdos, iš kurių kaukolė buvo iškasta.
„Šių ir suneštų per 1998 metų cunamį nuosėdų geologiniai panašumai privertė mus suvokti, kad žmonių populiacijos šiame rajone tokių didžiulių užliejimų yra veikiamos jau tūkstančius metų“, – sakė jis.
„Apsvarstę virtinę galimų scenarijų manome, kad ... šis individas žuvo tiesiogiai per cunamį arba buvo palaidotas prieš pat jį, ir palaikai buvo perkelti“, – sakė J. Goffas.
Po 1998 metų cunamio, kai vanduo siūbtelėjo iki penkių kilometrų nuo kranto, bandymai paimti aukų palaikus po savaitės buvo nutraukti, nes lavonus sudraskė ir suėdė krokodilai.
Tai taip pat galėtų paaiškinti, kodėl prieš 6 tūkst. metų žuvusio žmogaus kaukolė buvo rasta atskirai, be jokių kitų kaulų, sako mokslininkai.
Pasaulio dėmesys į niokojamų cunamių padarinius nukrypo pastaraisiais dešimtmečiais, ypač po 2004 metų cunamio Indonezijoje ir 2011 metų cunamio Japonijoje, per kuriuos žuvo atitinkamai maždaug 230 tūkst. ir 16 tūkst. žmonių.
Tačiau tyrimai Ramiojo vandenyno regione parodė, kad per visą istoriją ir priešistoriniais laikais šis regionas patirdavo katastrofiškų cunamių, sėdavusių mirtį, priversdavusių palikti gyvenvietes, nutraukdavusių prekybos kelius ar net karus.
„Šis darbas dar labiau sustiprina stiprėjantį supratimą, kad cunamiai visą priešistorę darydavo reikšmingą įtaką pakrančių populiacijoms Ramiojo vandenyno regione ir, neabejotinai, kitur“, – sakė tyrimo bendraautorius UNSW tyrėjas Darrenas Curnoe (Darenas Kurno).
