Rolando Pakso krizės pamokos dar neišmoktos. Tokią išvadą verčia daryti prasidedančio rinkiminio vajaus maratonas. R. Paksą į prezidento postą atvedė rusiški pinigai. Jie nusėdo daugiausia žiniasklaidoje, reklamos kompanijų sąskaitose ir galiausiai pavirto didžiule valstybę sukrėtusia krize.
Dar praėjusių metų žiemą klausėme - kaip gyvensime po Pakso? Šiandien aiškėjantis atsakymas trumpas - gyvensime, deja, taip pat, beveik nepasimokę.
Rinkimų pradžia rodo, kad rusiški pinigai vėl politikos apyvartoje. Jie šįkart smagiai sukasi link Seimo rinkimų per Viktorą Uspaskichą iš “Gazpromo”, o link Prezidentūros iš Anatolijaus Čiubaiso elektros turbinų per žinomą Rusijos favoritę, beje, šiuose Lietuvos rinkimuose greičiausiai būsiančią Rusijos kandidate Nr. 1.
Žiniasklaidai vėl aukso amžius, o visuomenėje tebevyrauja kažkada vieno liberalo paleista nuostata - pinigai nekvepia.
Drįstu prognozuoti, kad galime ir vėl neskaniai pakvipti.
Tuomet, mąstydami apie gyvenimą po Pakso, rašėme: “Nauji prezidento rinkimai turi būti švarūs (pridėčiau - visi rinkimai Lietuvoje turi būti kiek galima švaresni). Politikai yra atsakingi už tai, kad visuomenė išmoktų rinktis politikos turinį, o ne vien jos reklamą. Susitarimas tarp tikrosios politikos šalininkų turėtų būti pirmiausia dėl to, kad partijos savo veiklą turi grįsti intelektu, žiniomis ir sąžine, o ne vien pažadais ar įvaizdžio technologijomis”.
Dabar matau, kad tai buvo eilinis mūsų naivumo protrūkis, nes po vienos TV šou laidos, kai V. Uspaskichas rimtu veidu “teisė” atkurtos Lietuvos valstybės vadovus už sugriuvusius kolūkius, tapo akivaizdu, kad europinius pinigus rusiškais pinigais bus bandoma užvaldyti dar agresyviau negu Prezidentūrą prieš pusantrų metų.
Skandinavijos valstybėse politinė reklama draudžiama. Iš valstybės biudžeto televizijoms skiriama pinigų debatams organizuoti, kad varžytųsi ne reklaminiai triukai ir juodosios technologijos, o idėjos.
Lietuvoje politinės reklamos džinas iš butelio paleistas, politinė reklama galingai formuoja visuomenės nuomonę ir vargu ar atsiras kiškių drąsuolių, kurie išdrįs pakeisti tvarką.
Galima ir nekeisti. Pradžioje bent raskime jėgų paprasčiausiam skaidrumui. Žmonės turi žinoti, kad 30 sekundžių klipas prieš informacinę laidą kainuoja tūkstančius litų.
Siūlau iš esmės skaidrinti pinigų, politikų ir žiniasklaidos santykius, nes vėl krisim veidu į purvą. Įsivaizduoju didžiausių pasaulio agentūrų pranešimus po Seimo rinkimų - “Lietuviai išsirinko rusų oligarchą" arba "Lietuvius ir vėl nupirko rusiški pinigai".
Skaidrinimui yra viena paprasta ir netgi TV verslui ne itin skausminga priemonė - Romas Gudaitis galėtų inicijuoti susitarimą su visomis televizijomis, radijo stotimis, kad ant visų reklaminių klipų būtų užrašyta kaina.
Vartotojas (o mūsų politinis gyvenimas, deja, jau matuojamas vien verslo sąvokomis) turi žinoti, kiek mokama už jo smegenų ir minčių užvaldymą. Beje, nuo to prasideda ir valstybės užvaldymas.
Prieš keletą savaičių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete svarstėme Valstybės saugumo departamento ataskaitą. Joje - vien aliarmo signalai apie pavojingas slinktis Lietuvos visuomeniniame gyvenime, apie tai, kad Rusijos spec. tarnybų pagrindinis taikinys - politinės partijos, kad kai kurie mūsų gyvenimą gelbėti pasiruošę politikai gali būti rimta bėda ir pavojus Lietuvos geopolitinei orientacijai.
Deja, ataskaita nesulaukė Seimo vadovų dėmesio, nebuvo jokio aptarimo su parlamentinių partijų lyderiais.
Atrodė, kad per Paksą atsigavo nemažos dalies visuomenės lietuviška savigarba. Šiandien nebesu tokia optimistė. Antraip argi Uspaskichas, praėjus keturiolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo, galėtų šitaip tyčiotis iš mūsų tautos? Juk tuomet, kai Lietuva šalo prie barikadų Sausio 13-ąją, kai sunkiai ieškojom paramos ir užtarimo pasaulyje, ponas Uspaskichas krovėsi turtus iš savo šeimininkų Rusijoje, kad vėliau ateitų valdyti, teisti ir atsirevanšuoti už Sovietų Sąjungos griuvimą.
Iš kur toks paradoksas, kai euforiškai džiaugiamės dėl narystės NATO ir ES, kartu vasališkai tylime, kai ponas Uspaskichas dergia viską, kas buvo taip nelengvai pasiekta nuo Nepriklausomybės atkūrimo? Lyg visa tai būtų atėję savaime, be čia dirbusių politikų, diplomatų, be visos visuomenės pastangų? Juk nuolat puldamas, kad viskas Nepriklausomoje Lietuvoje blogai, jis atvirai į žmonių pasąmonę diegia Kremliaus nuostatą, kad ir pati Nepriklausomybė - klaida.
Pirkdamas TV eterį lyg dujas iš “Gazpromo”, perka lietuvius urmu ir gana papiginta kaina. Papigintai, nes neatsiranda nė vieno, kuris sugebėtų ištarti - važiuokit, ponai draugai į Rusijoje tebesigaivaliojančius kolūkius, pamokykit savo tėvynainius žemės ūkio, užuot lietuvius mokę ir teisę.
Jei atsirastų tokių, galinčių pasakyti, kad garbė svarbiau už Uspaskicho ar Čiubaiso pinigus, tada būtų galima sakyti - pasimokėm, Kremliaus strategų orientuoti į Lietuvą pinigai taip lengvai lietuvių nebenupirks.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
