Kaip sužinoti, kad mergina tau tikrai rūpi? Klausimas labai sudėtingas, ypač kai žinai, kad ateityje tavęs laukia dar daug kitų merginų. Kuo jos blogesnės? Tad jei pasiryžti diskriminuoti būsimas merginas, reikia tvirtai žinoti, dėl ko tai darai.
Galėčiau, aišku, jums, mielieji skaitytojai, pateikti patarimus, kaip elgtis tokiais atvejais, tačiau jūs jau žinote, kuo baigiasi mano meilės istorijos (http://www.omni.lt/index.php?base/z_109100). Tad gal geriau tiesiog papasakosiu, kaip 2004-aisiais aš sužinojau, kad man rūpi mergina.
Viskas prasidėjo kaip visuomet - sutikau mergiotę (jos vardo kol kas neminėsiu), ji paliko savo telefoną, jai paskambinau, susitikom keletą kartų. O paskui, aišku, viskas pakrypo taip, kaip pakrypo. Ir vieną dieną ji išėjo iš mano buto, o iš galvos - ne. Tada savęs ir paklausiau: “Negi ji man rūpi?” Atsakymą rasti galėjau tik išbandydamas save.
Pirmas išbandymas maistu ir kosmetika
Pirmiausia save bandžiau įtikinti, kad tai tik pagirios. Todėl išgėriau aspirino ir numigau. Prabudus noras, kad ji sugrįžtų ne tik kad neišnyko, bet darėsi aiškesnis ir stipresnis. Pagalvojau, kad vakar, matyt, būsiu ką nors ne tą suvalgęs. Kadangi kitokių vaistų nežinau, tai išgėriau dar dvi tabletes aspirino. Kiek pagalvojęs į burną sugrūdau tris “Wellman” vitaminų kapsules. Vėl bandžiau užmigti. Neišėjo. Mergina iš galvos irgi. Miego jau nenorėjau, o aspirinas su vitaminais nepadėjo. Todėl nusprendžiau parūkyti. Nepraėjo.
Nutariau save išbandyti valgiu. Pavalgiau. Vis tiek galvoju apie ją. Dar sykį parūkiau. Sušlamščiau du indelius jogurto. Ir pusę “Biovelos” kumpio. Išgėriau kavos. Suvalgiau likusią kumpio dalį. Deja, teko pripažinti, kad ir visa “Žemaitijos pieno” su “Klaipėdos mėsa” produkcija nepadės.
Tuomet nusprendžiau savo mintis išbandyti kosmetinėmis priemonėmis (ir mano narciziškumu). Nuėjau į vonią, nusirengiau iki pusės ir su meile 10 minučių apžiūrinėjau savo puikų kūną. Po to griebiau kremą “L’Oreal” ir pradėjau teptis. Deja, labai greitai veidrodyje pastebėjau, kad esu gana kvailokai išsišiepęs. Save ir vėl pagavau apie ją galvojant...
Mano sutikta mergiotė buvo velniškai atspari tiek lietuviškai, tiek užsienio produkcijai. Teko pripažinti, kad pirmuosius išbandymus išlaikė. Tačiau ar dėl jos galėčiau ką nors daugiau padaryti?
Antras bandymas - buto tvarkymas
Apsidairiau aplinkui galvodamas, ką galiu paaukoti dėl savo merginos? Aplink mėtėsi krūvos knygų, neplautų lėkščių, puodelių, įvairių drabužių, laikraščių, popierių lapų, įvairių dėžių ir dėžučių... Supratau, kad antrasis man tekęs išbandymas - buto tvarkymas.
Anksčiau dėl mano bute tvyrančios kūrybinės netvarkos nesijaudindavau. Merginas parsivesdavau naktį, šviesos nedegdavau, o kad geriau išsimiegočiau, pasistengdavau, kad jos išvažiuotų su tamsa. Jei kokia likdavo, tai rytą jai nuodugniai aprodydavau savo butą ir tragiškai užlaužęs už nugaros rankas paaiškindavau, kad jai, deja, neturiu laiko, nes man reikia sutvarkyti šią netvarką. Nutaisęs liūdną atsisveikinimo veidą ir palinkėjęs laimingo kelio, pats džiaugsmingai krisdavau į lovą ir nusnausdavau dar porą valandų.
O dabar aš norėjau, kad mergina neišeitų iš mano buto. Tad jei jau jos nenugalėjau maistu ir kosmetika, išbandysiu įvesdamas namie tvarką. Kas nugalės: beužgimstanti meilė ar viengungiški įpročiai?
Kuo gali būti įdomūs puodeliai
Pirmiausia buto tvarkymą pradėjau nuo miegamojo palangės - ten buvo mandarinų žievelių. Sudžiūvusių. Kiek pamenu, paskutinį kartą mandarinus valgiau rugsėjo mėnesį. Atidžiai jas apžiūrėjau. Jos jau buvo suragėjusios.
Be krūvos laikraščių, žurnalų ir knygų, radau ant palangės 5 puodelius. Dar keturis ant stalo, tris ant lentynos. Niekad nemaniau, kad turiu tiek daug puodelių.
Susidomėjęs pradėjau tyrinėti jų turinį. Padariau tokias išvadas.
Jei kava paliekama kokiai savaitei, tirščiai suformuoja tvirtą masę ir pasimato pirmieji pelėsiai. Porą savaičių pabuvęs toks puodelis galutinai užsidengia naudingu žmogaus sveikatai penicilinu. Po trijų savaičių situacija tokia pat. Tačiau jei puodelis išbūna mėnesį ar dar ilgiau, tuomet vanduo galutinai išgaruoja, o tirščiai virsta lengvais it dulkės milteliais. Tokius puodelius labai lengva plauti: ypač jei ten yra paliktas šaukštelis. Tuomet ištraukus šaukštelį prie jo būna prilipęs pelėsių sluoksnis, o tirščius, kurie jau yra virtę lengvomis dulkelėmis paprasta iškratyti į klozetą.
Sunkiau su žaliąja arbata. Ten daugiau pelėsių auga. Be to, puodeliai turi ilgiau stovėti, kol įvyks natūralus dehidratacijos procesas. Kaip tik tokį už savo kompiuterio atradau. Jį tyrinėdamas pastebėjau, kad džiūdama puodelyje žalioji arbata sudaro figūrą, primenančią jūros žvaigždę. Ir, beje, labai poetišką. Apgailėjau, kad nesu menininkas, tuomet galėčiau surengti instaliacijas Šiuolaikinio meno centre (Rapolo Rakalo gerbėjoms menininkėms šią idėją parduodu nemokamai).
Surankiojęs ir išplovęs puodelius nustačiau, kad iš viso jų turiu 14. Mano indų spintelė tokiam skaičiui nebuvo pritaikyta. Teko kai kuriuos vėl pastatyti ant palangės.
Puodelių tyrinėjimas ir atradimo džiaugsmas davė savo - apie merginą galvojau jau mažiau. Todėl nusprendžiau eiti iki galo, t.y. lovos.
Rapolo Rakalo lova
Ji, aišku, dvigulė. Tačiau svarbiausias jos privalumas - lovos kraštuose išsikišusios gal kokių 10 cm pločio lentelės. Ant jų labai patogu padėti bananų žieves, puodelius, kurie nebetelpa ant palangės, cigarečių pakelius, peleninę, žiebtuvėlius, popierėlius nuo saldainių ir kitokius ypač naudingus daiktus. Juos, deja, teko nurinkti.
Kadangi gulėdamas kartais ne tik rūkydavau, bet ir valgydavau sumuštinius, pagiringomis akimis spoksodamas į televizorių, tai akivaizdu, kad lovoje buvo ne tik šiek tiek pelenų, bet šiek tiek ir trupinių. Į juos nekreipiau dėmesio. Jei vakare prieš užmigdamas juos pajusdavau, save nuramindavau, kad jogams, gulintiems ant stiklo šukių ir vinių, daug sunkiau. Tiesa, šią mintį sunkiau būdavo įteigti šalia manęs atsidūrusioms merginoms. Tačiau dabar tuos trupinius jau teko iš lovos išpurtyti.
Rapolo Rakalo palovis
Atitraukęs lovą lengviau atsidusau, blogiausios mano nuojautos nepasivirtino - panaudotų ir pamirštų prezervatyvų nebuvo. Užtat buvo net du nepanaudoti: jie man priminė tas aistringas naktis, kai jų pritrūkus man per šaltį ir pūgas tekdavo bėgti į šalimais esančią degalinę.
Kiti radiniai mane tiesiog džiugino: radau vaizdo grotuvą “Sony”, kurį dar spalio mėnesį, nusprendęs su viena padykusia mergiote padiskutuoti apie Sartre’o filosofiją, paspyriau po lova, kad toks nedvasingas daiktas netrikdytų mūsų polemikos. Ten pat mėtėsi viena juoda kojinė (kažin kur yra antra?), marškinėliai, devyni litai ir du centai, dar vienas puodelis, du šaukšteliai, rusiška knyga apie informacinius karus ir du sudžiūvę šokoladiniai saldainiai.
Sutvarkęs miegamąjį, lengviau atsidusau. Pasitenkinimas savimi (ir surastais 15 puodelių) užgožė visas mintis apie mano naująją merginą. Švęsdamas savo pergalę atsidariau alaus butelį. Deja, baigdamas jį gerti, suvokiau, kad galvoju ne apie mano bute neįprastą tvarką ir netgi ne apie tai, koks esu šaunus, o apie merginą. Teko imtis trečio, paties žiauriausio išbandymo, kuris turėjo parodyti, ar man tikrai rūpi mergina.
Trečiasis išbandymas - Bobriko likimas
Mano draugas Bobrikas buvo tarakonas. Jis gyveno vonioje. Su juo mėgdavau pasikalbėti, kai vienas grįždavau iš naktinių žygių. Bobrikas visuomet mane pasitikdavo - vidunaktį ar ketvirtą valandą ryto.
Už tai jį ir pamėgau, nes jam galėdavau atverti savo sielos gelmes. Jis neskubriai šmirinėdamas po vonios kampus mane nepertraukdamas išklausydavo. Už ištikimybę ir neįkyrumą jį pamilau ir leidau gyventi.
Kadangi Stasiku pavadinti jį būtų banalu, nutariau, kad šauksiu Bobriku. Tačiau dabar, kai susiradau merginą, negalėjau leisti, kad mano namuose gyventų tarakonas. Tegu jis ir toks ištikimas bei nesavanaudis kaip Bobrikas. Aišku, šiek tiek jo buvo gaila, tačiau save teisinau tuo, kad jam buvau atviras ir ne kartą išpasakojęs savo vargus jam kartojau: “Kai surasiu merginą, tu man būsi nereikalingas, Bobrikai”.
Tyliai įsliūkinau į vonią su šlepete rankoje ir pradėjau dairytis Bobriko. Ar sugebėsiu jį priploti ir taip paaukoti savo mielą draugystę dėl merginos? O gal ranka sudrebės ir aš jo pasigailėsiu? Tuomet bus aišku, kad tarakonas man svarbesnis už merginą.
Prisipažinsiu, sielos gelmėje norėjau, kad išlikčiau kilnus net ir mažiausiems padarėliams. Deja, vos tik pasirodė Bobrikas, krutindamas ūsą, labai greitai prilipo prie mano šlepetės pado. Ūsas dar kurį laiką judėjo.
Nežinojau, kad kilnus jausmas merginai gali pažadinti tokį mano žvėriškumą. Susimąstęs išgėriau antrą butelį alaus ir nusprendžiau, kad išbandymų užtenka, nes nežinia, kokių dar baisybių dėl tos mergiotės galėčiau padaryti. Juk aš išploviau savo puodelius, sutvarkiau palovį ir netgi pritrėškiau Bobriką.
Išbandymų nuvargintas Rapolas Rakalas ([email protected])
