Kiek save pamenu, visą laiką maniau, kad esu šauniausias ir puikiausias berniokas. Tokiu mane laikė ir aplinkiniai. Tačiau (http://www.omni.lt/index.php?base/z_41583) paskutinių (http://www.omni.lt/index.php?base/z_41791) metų (http://www.omni.lt/index.php?base/z_42056) vingiai (http://www.omni.lt/index.php?base/z_42343) draugų rate man užtarnavo “vyro su ašara akyje” vardą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_109100). Nepasakyčiau, kad tai man patiko. Juolab kad kovos su naujuoju įvaizdžiu pasibaigdavo pašaipia draugų šypsena. Tuomet supratau: kovoti reikia tais ginklais, kuriuos jie patys man į rankas įduoda.
Kerštas draugams
Greitai perpratau naujo vaidmens privalumus. Kai mano mieli bičiuliai pradėdavo kalbėti apie savo nuostabius santykius su draugėmis, aš jų kantriai išklausydavau, pritardavau, tačiau visuomet lyg tarp kitko pabaigdavau šelmiška šypsenėle ir klausimu: “O tu esi įsitikinęs, kad tavo mergina tau ištikima?”. Idant viskas atrodytų rimčiau ir tragiškiau, atsigerdavau alaus, nutaisydavau kankinio miną ir į kokį tolimesnį kampą įsmeigdavau akis, prieš tai jas pavartaliojęs ir šiek tiek pamirksėjęs, kad jos paraustų. Visa tai turėjo liudyti tragišką patirtį ir begalinį nesumeluotą sielos skausmą.
Tai labai efektyvu, nes visi draugai susimąstydavo - vieni ilgiau, kiti - trumpiau. Tiems, kurie mąstydavo trumpiau, turėjau iš anksto paruošęs dar vieną klausimą: “Kaip manai, kur dabar tavo mergina?”. Jie paprastai atsakydavo, kad namuose, su draugėmis ar kur nors išvykusi. Tuomet paklausdavau: “O visiškai esi tikras, kad būtent tai ji daro, ką tau pasakė. Juk žinai mano istorijas”. Ir neleisdamas prasižioti trumpai suminėdavau mano meilės istorijų pagrindinius punktus. Jas pasakodamas visuomet pradėdavau mirksėti, nervingai gniauždavau kumščius, kaskart atsirasdavo vis daugiau nerišlių sakinių, o po kiekvienos frazės puldavau gerti alaus. Trumpą pasakojimą baigdavau su ašara akyje (toks triukas ypač puikiai pasiseka, jei į akis patenka cigarečių dūmų) ir šiek tiek drebančiu balsu - tikras tyro skausmo ir tragiškumo įsikūnijimas. Lygiai toks, kokiu jie mane pavadino.
Paprastai viskas pasibaigdavo kvailoka šypsenėle draugo veide ir nevalingu mobiliojo telefono aparato čiupinėjimu. Paprastai baigdavosi ir mūsų susitikimas: jie nulėkdavo tikrinti, ką veikia jų merginos ir aiškintis santykių. Juk priešais save jie matė gyvą kančios egzempliorių, kuris visa savo esybe liudijo, kad merginos negali būti ištikimos. Jie į vieną gretą su manimi atsistoti nenorėdavo.
Tad aš likdavau vienas, bet ne vienišas - su manimi būdavo saldus pergalės skonis, sumišęs su keršto kvapeliu, ir devynios galybės merginų, pasiryžusių visomis priemonėmis paguosti vyrą su ašara akyje.
Tiesa, kai kurie po kelių tokių susitikimų manęs pradėjo vengti, nes šį triuką sugebėdavau pakartoti, net jei diskutuodavome apie NATO plėtros padarinius globalinei politikai. Ir visuomet man pasisekdavo. Ir ne tik todėl, kad mano lūpomis bylojo patirtis. Prisipažinkime, kas iš mūsų yra tikras savo antrąja puse - nebent ji būtų ilga kaip Nilas ir plati kaip Amazonės žiotys per potvynį. Tačiau tuomet jūs esate kvailas kaip asiliukas, kuris laimės ieškojo. O be to, kai jūs esate visiškai tikras dėl savo antrosios pusės, ji tampa nyki ir nuobodi it kokia Sacharos dykuma, kurioje taip kenčiate iš troškulio, kad norite nubėgti jei ne prie Niagaros krioklio, tai bent kartkartėmis pasiganyti gaiviose ir viliojančiose oazėse. Taigi sėti abejones dėl merginų ištikimybės draugų širdyse man sekėsi ne blogiau nei Rolandui Paksui dalyti pažadus.
Benedikto merginos vilionės
Tačiau smagiausiai pasilinksminau praeitą šeštadienį. Į gudriai paspęstus spąstus pateko ne kas kitas, o apdairusis ir ištikimasis mano draugas Benediktas. Jis padarė nedovanotiną klaidą: pasikvietė į “Prie Universiteto” mane, kur jis linksmai leido laiką su savo naująja drauge. Jam buvo linksma: juk besiskleidžiančios meilės žiedai labiausiai kvepia ir vilioja. Tačiau jie viliojo tol, kol aš pasirodžiau.
Ne, aš banaliai nemerginau merginos Benedikto akivaizdoje. Priešingai, elgiausi šaltai ir atsainiai. Iki tol, kol Benediktas pakilo atlikti savo gamtinių reikalų į tualetą. Tuomet greitai sumečiau puikų planą. Kelias minutes paklausinėjęs apie jos mokslus, mestelėjau frazę: “Beje, žinai, ką apie tave Benediktas man pasakojo?”. Jos susidomėjimas išaugo ir ji paklausė: “Na, ir ką?”. “Oi tas šelmis Benediktas...” - nutęsiau aš sukeldamas dar didesnį jos susidomėjimą ir džiaugsmingas kibirkštėles akyse. Tuomet nutaisiau sąmokslišką veido išraišką, pasilenkiau virš stalo, akis įsmeigiau tiesiai į ją ir akimirką sustingau visam reikalui suteikdamas taip reikalingo ir didingo iškilmingumo. Ji irgi palinko manęs link, norėdama kuo aiškiau išgirsti kiekvieną mano žodį. Mergytė taip troško sužinoti, ką apie ją savo geriausiam draugui papasakojo jos numylėtas vaikinas, kad iš susidomėjimo jai net apatinė lūpa atvipo.
O tuomet akies krašteliu pamačiau grįžtantį Benediktą ir visuose širdies kampeliuose apsidžiaugiau, kad viską apskaičiavau teisingai. Jai šelmiškai mirktelėjau ir akimis parodžiau, kad sugrįžta jos mylimasis, o pats atsainiai atsilošęs į kėdė susiverčiau pusę alaus bokalo.
O ji paraudo, tuo galutinai atlikdama vaidmenį, kurį jai buvau paskyręs. Tiesa, labai greitai pabalo, pamačiusi piktą Benedikto veidą. Ir tada ji suprato, kaip viskas atrodė iš šalies. Ką galima pagalvoti, pamačius prie vaikino prilipusią, per stalą persikorusią merginą, kurios akyse žaidžia susižavėjimo kibirkštėlės, o ji taip susidomėjusi klausosi, ką jis pasakys, kad jai net apatinė lūpa atvėpsta! O pamačius savo draugą jos veidą nutvilkė skaistus begėdiškas raudonis. Nagi nieko kita kaip tai, kad vos tik kelioms minutės išėjus jos išrinktajam ji pati lipte pradėjo lipti prie paties šauniausio pasaulyje vaikino. Aišku, jei ji būtų žinojusi, kad aš jau kelias savaites sėjau abejones Benedikto širdyje, tikriausiai būtų dar ir pageltonavusi, o paskui pažaliavusi. O jei dar žinotų, kad Benediktas apie ją man apskritai nieko nepasakojo, tuomet tikriausia būtų pradėjusi keisti spalvas neblogiau už geriausios rūšies chameleoną.
O aš ramiai maukiau alų ir vis jai mirksėjau abiem akutėmis, kol jos paraudo, o paskui pradėjo ašaroti. Jai tai turėjo reikšti, kad meilius Benedikto žodelius pasakysiu vėliau, o Benediktui - kad tarp jo merginos ir manęs užsimezgė begalinis kosminis ryšys. Kas jau kas, o jis žinojo, kad ašara mano aky niekuomet nieko gera nežada. Visa tai davė puikių rezultatų. Benediktas sėdėjo niūrus ir sustingęs it kokia antraeilio graikų dievuko statula, jo mergina bandė kalbėti bendromis temomis, kurias Benediktas akivaizdžiai ignoravo.
Aš net nemaniau gelbėti situacijos ir kai negerdavau alaus, šypsodavausi taip, kaip, mano manymu, šypsojosi šėtoniokas suviliojęs dideliu protu nepasižyminčią Ievą pagraužti tą nelemtą obuolį. Kadangi aš šypsojausi šėtoniškai, jai beliko šypsotis kvailai. Nesumodama, ką daryti, ji atsiprašė ir pakilo į tualetą.
Aš lyg niekur nieko paklausiau Benedikto, kodėl toks surūgęs. Tuomet jis prapliupo: taigi vos tik išėjo, mes sugebėjom susiburkuoti taip, kad grįždamas jis matė net mūsų susiglaudusias kojas. Nors tai buvo netiesa, tačiau toks kaltinimas itin pamalonino mano širdį. Aš nesiteisinau, bet atsidusau: “Sakiau tau, Benediktai, merginos negali būti ištikimos, o tu netikėjai. Džiaukis nebent tuo, kad ji susiviliojo manimi, o ne kokiu pašlemėku. Juk ji norėjo būti neištikima su puikiausiu vaikinu Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje”. Šie žodžiai nepaguodė Benedikto širdies.
Vakarėlis, kaip ir reikėjo tikėtis, baigėsi net neprasidėjęs. Mano bičiulis su mergina išėjo aiškintis santykių, o aš palaimingai gėriau alų ir rytą prabudau apsikabinęs merginą, kuri, kaip pati prisipažino, išskubėjo į oro uostą pasitikti iš Londono grįžtantį savo vaikiną.
Tad aš vis tiek teisus. Juk ji buvo neištikima, nesvarbu, kad tai ne Benedikto mergina. Taigi, vaikinai, kai skaitysite šį rašinį, ar žinote, ką daro jūsų merginos?
Vyras su ašara (ir guzu nuo Benedikto) paaky - Rapolas Rakalas ([email protected])
