Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius.
Kiek vandenį tiekiančioms įmonėms išaugo sąskaitos už elektrą?
B. Miežutavičius: Iš viso per metus mes parduodame 130 milijonų kubinių metrų vandens. Į dieną – apie 350 tūkstančių kubinių metrų. Tam, kad patiekti šitokį kiekį vandens, mes turime išleisti apie 175-200 tūkstančių eurų tam, kad atsiskaitytume energetikams už elektros energiją su kuria mes pakeliame ir patiekiame vandenį. Mes nepasakysime elektros tiekėjams, kad, brolau, aš neturiu pinigų, palauk, atsiskaitysiu vėliau.
O kokios sąskaitos būdavo prieš tai?
B. Miežutavičius: 3-4 kartus mažesnės.
Ką tokiu atveju daro savivaldybės? Tiesiog apmoka didesnes sąskaitas?
M. Sinkevičius: Savivaldybės įmonės – ar Vilniaus, ar Jonavos, ar Kauno vandenys – jos turi santykį su gyventoju, su fiziniu vartotoju arba juridiniu vienetu, įmonėmis. Kadangi kainodarą nustato ne įmonė, kuri tiekia vandenį ir tvarko nuotekas, o yra valstybės reguliuotojas, kuris nustatė seną kainą, kalkuliuodamas seną elektros kainą, dabar dauguma įmonių veikia ne ant savikainos, o dirba į minusą.Klausimas, ar neatsitiks taip, kad tiesiog vieną dieną pasibaigs pinigai.
Pasibaigia pinigai, ir kas tada? Įmonės nebetieks vandens?
M. Sinkevičius: Ne, čia tikrai ne tas atvejis. Mes kalbame apie strateginės kilmės įmones. Čia nėra, kad kažkas atėjo ir: „laba diena, mes išeiname į prastovas, vandens šiandien nebus, čiaupą užsukam“. Čia kalba apie tai, kad tas sektorius dirba ir dirbs ir į nuostolį, ir į minusą. Klausimas tik, kad neatsitiktų tokių situacijų, kai jau tiesiog fiziškai sąskaitoje pritrūksta pinigų.
Ir kas tada? Vandens tiekėjams atjungs elektrą?
M. Sinkevičius: Manau, kad iki to nedasigyvensim. Elektros ir dujų kainodara kažkodėl yra peržiūrima dukart per metus, o vandens tik kartą per metus. Tai gal įstatymų leidėjai pasižiūrės mūsų diskusiją ir supras, kad raudona pavojaus lemputė dega ir reikia kažką daryti, nes gali taip atsitikti.
Kol kas mes dar nesišlakstome galvos nei pelenais, nei vandeniu, bet pavojus yra didžiulis. Ypatingai mažoms įmonėms. Tos didžiosios – Vilnius ar Kaunas – manau, kad yra pakankamai dideli gigantai su didelėm apyvartom ir gali išsiderėti finansines linijas. Bet mažytėm – Rietavas, Anykščiai, dar mažesni ūkiai – jie jau dabar sunkiai kvėpuoja, o po kelių mėnesių situacija gali būti visiškai kritiška.
O kaip yra su sutartimis? Ar elektros tiekėjai gali atjungti elektrą?
B. Miežutavičius: Kol kas to niekada nėra buvę. Aš manau, kad sutartyje tokių punktų tikrai nėra. Taip neturi būti ir taip nebus. Kaip išvengti tokių stresų? Pirmiausia riekia pažvelgti tiesai į akis, kiek tas vanduo kainuoja ir nebijoti pasakyti gyventojams, kad vanduo kainuoja tiek, kiek kainuoja jį išgauti, išvalyti ir pateikti jiems į butą ar į namą.
Tam, kad būtų galima ramiai gyventi, mūsų kaina turi būti peržiūrima ne taip kaip dabar. <...> Tiesiog reikia padaryti kainodarą tokią, kokia yra energetikos sektoriuje. Jeigu brangsta dujos, automatiškai tą pačią dieną, tą patį mėnesį brangsta ir šiluma. Turėtume laikytis tokio pačio principo ir mūsų sektoriuje, ir viskas bus tvarkoje. Tada nereikės mušti būgnų ir sakyti, kad žiūrėkit, dangus griūna.
Visą pokalbį žiūrėkitė straipsnio pradžioje.
