Su daugiausia atmintinai mokančiu eilėraščių tarp Lietuvos sportininkų sunkiaatlečiu Ramūnu Vyšniausku susitikome “Neringos” kavinėje. Kalbėjomės, aišku, apie artėjančią olimpiadą. Bet ne tik - paaiškėjo, kad R. Vyšniauskas baigęs sportininko karjerą norėtų tapti politiku. Ir tai, kad jis per dieną perskaito kur kas daugiau puslapių nei statistinis lietuvis.
“Net neabejoju, kad būsiu geriausias, gal ne dabar, bet ateityje - tikrai”
Ar dažnai draugai prašo, ką nors pakelti?
Taip. Pastaruoju metu kilnojimas pasidarė kaip ir tradicija. Jei draugai prašo, tai pakeliu, o kai svetimi prašo - ne.
O ką prašo pakelti - juos pačius ar kokius nors daiktus, pvz., sofą, stalą?
Aišku, kad žmones. Juk viskas prasidėjo nuo tada, kai pakėliau prezidentą Valdą Adamkų.
Kaip viskas įvyko?
Į Sidnėjaus olimpiadą atvažiavo prezidentas V. Adamkus, su visais šiltai pakalbėjo. Mes jau jį išlydime ir “Lietuvos ryto” fotografas Mindaugas Kulbis man sako: “Pakelk prezidentą”. “Tu irgi geras, - sakau jam. - Kaip aš galiu kilnoti prezidentą?”
Tuomet M. Kulbis pats priėjo prie V. Adamkaus ir jam sako: “Prezidente, jus nori pakelti”. V. Adamkus ir sutiko. Jei jau sutiko, tai aš pakėliau. Tik kai apsauginiai mane pamatė prezidentą keliant, jiems net ausinės iš ausų iškrito...
O iš kur noras kilnoti? Gal vaikystėje mėgai viską iš eilės kilnoti?
Ne, ne iš vaikystės. Vaikystėje net negalvojau, kad būsiu sunkiaatletis. Kai augau, tuomet madingiausiai buvo karatė - juk žiūrėdavome Bruce’o Lee, Stalone filmus. O paskui atradau sunkumų kilnojimą. Tai mano tėvo įtaka - jis buvo sunkumų kilnotojas. O kilnoti pradėjau nuo16 metų - gal gerai, ilgiau galėsiu sportuoti.
Sidnėjaus olimpiadoje sušokai šokį, kuris visus sužavėjo...
Prieš Sidnėjaus olimpiadą aš dvejus metus buvau užsidaręs salėje, treniravausi. Beveik nieko kito nemačiau, tik svarsčius. Ir tuomet Sidnėjuje, kai tik iš trečio karto pakėliau, - o tai praktiškai neįmanoma, nes labai sunku psichologiškai, - man taip viskas sukilo. Tad tas šokis išėjo atsitiktinai.
Gal ir dabar esi parengęs kokią nors meninę programą?
Kai galvoji, ką nors planuoji, sunkiai tai įgyvendini. Vieną sykį treniruotėje nusprendžiau pakelti maksimalų svorį ir galvojau: “Jei jau pakelsiu, tai kokį nors cirką tikrai padarysiu”. Bet kada ką nors kita galvoji, planuoji, tai ir nepakeli. Nepakėliau tuomet ir aš.
Taigi reikia maksimaliai susikaupti ir galvoti, kaip pakelti. O jei pakelsi, tai viskas automatiškai išeis - ir šokiai, ir visa kita.
Kas tau svarbiau - ar pinigai, ar garbė?
Aukso medalis. Bet koks medalis. Sporte, aišku, galima uždirbti pinigų. Bet jei ir neuždirbčiau, vis tiek sportuočiau. Čia yra kažkas daugiau - nori įrodyti, pasiekti, ko už pinigus neįmanoma nusipirkti.
Ar tau svarbus patriotizmas?
Taip. Jis man labai padeda.
Kaip vyksta pasirengimas Atėnų olimpinėms žaidynėms?
Viskas pagal planą. Ir netgi virš plano. Geriau, negu suplanuota.
Tu tikiesi medalio?
Prieš olimpiadą neverta per daug apie tai kalbėti. Aš nesportuočiau, jei nenorėčiau būti geriausias. Galiu tik tiek pasakyti, kad kai pirmą kartą atėjau į sporto salę, aš pasakiau sau, kad būsiu geriausias. Net neabejoju, kad būsiu geriausias, gal ne dabar, bet ateityje - tikrai. Mano karjera sporte tik prasideda.
Apie knygas ir poetus
Kiek turi knygų savo kambaryje?
Daug turiu. Per dieną perskaitau po 30-50 puslapių. Prieš užmingant man būtinai reikia ką nors paskaityti. Ką tik pabaigiau Aistės Stonytės rekomenduotą Guy de Maupassant’o “Mielas drauge”. Labai patiko. Dabar skaitau “Šveiką”. Anksčiau kažkaip nebuvau jo skaitęs, dabar ją man įsiūlė perskaityti Audrius Siaurusevičius. Liuks knyga. Dar skaitau Koraną.
Kodėl Koraną? Ketini pereiti į islamą?
Ne, atsiversti nesiruošiu. Mano brolis tapo musulmonu. Jis gyvena Jordanijoje. Studijuoja teisę. O Korane yra labai gerų dalykų.
Kiek moki eilėraščių atmintinai?
Gal kokius penkiasdešimt, keturiasdešimt.
Kurie poetai patinka?
Širvys, todėl į “Neringą” vaikštau, nes jis čia sėdėdavo. Radauskas patinka. Neris. Daug kas man patinka.
Iš kur pomėgis literatūrai?
Gal iš tėvų. Mano tėvas visą gyvenimą buvo susijęs su sportu, o mano mama - mokytoja. Mano mamos senelė iš mamos pusės - lietuvių kalbos mokytoja. Tad paveldėjau ne tik tėvo genus, bet ir motinos.
Po sporto - politiko karjera
Kaip įsivaizduoji save po 15 metų?
Po 15 metų? Sportuosiu dar kokius 5-6 metus. O toliau - nežinau. Gal į Seimą?
Juokauji?
Ne, rimtai.
Kodėl politika? Tai A. Siaurusevičiaus įtaka?
Gal ir Siaurusevičiaus, bet man politika patinka. Manau, kad galiu gero padaryti.
Kuris politikas labiausiai imponuoja
Man imponuoja tik vienas politikas - Valdas Adamkus. O kiti politikai - daug pažįstu, bet neįlįsi į širdį. O iš V. Adamkaus jaučiasi nuoširdumas. Jis geriausias Lietuvos prezidentas. Aš neįsivaizduoju geresnio Lietuvos prezidento negu jis.
O po 20 metų norėtum būti prezidentu?
Ne. Kur man. Prezidentas yra prezidentas.
Sėkmės olimpiadoje - parvežk aukso medalį.
Dievui į ausį šie žodžiai. Aš apie medalius negalvoju - aš galvoju apie rezultatus. Jei galvoji apie medalius, tai nieko neišeina. Jei sugebėsiu pasiekti savo geriausius rezultatus, tai ir vieta ateis savaime.
Dėkui už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
