Žmonėms, nesusipažinusiems su eurožargonu, Lisabona yra tiesiog Portugalijos sostinė. Tačiau jau daugiau nei penkerius metus šio miesto pavadinimas dažniausiai siejamas su jame 2000 m. Europos Sąjungos vadovų paskelbtu ketinimu sukurti sąlygas Europos Sąjungai iki 2010 m. tapti konkurencingiausia ir sparčiausiai augančia ekonomika pasaulyje. Būtent Lisabonos strategija vadinamas šio siekio detalesnis išdėstymas bei jam įgyvendinti siūlomų priemonių rinkinys.
Pagrindinės Lisabonos strategijos ir joje iškeltų ambicingų tikslų priežastys buvo vis ryškesnis ES ekonomikos augimo tempų atsilikimas nuo JAV. Jau porą dešimtmečių amerikiečiai dirba produktyviau, jų ekonomika auga sparčiau, o ir nedarbo lygis ten mažesnis nei ES. Augantis Europos atsilikimas tapo pagrindine priežastimi atkreipti dėmesį į reikiamas ekonomines reformas bei koordinuotai imtis priemonių, galinčių sustiprinti Europos šalių konkurencingumą. Tokios priemonės buvo pasiūlytos įvairiose srityse – nuo kliūčių konkurencijai šalinimo, sąlygų verslumui reikštis gerinimo iki investicijų į mokslą ir tyrimus, pensijų bei sveikatos apsaugos sistemų reformų. Europos Komisijai buvo pavesta stebėti valstybių pažangą siekiant iškeltų tikslų, o už priemonių pasirinkimą bei jų įgyvendinimą atsakingos pačios valstybės.
Prieš penkerius metus su Lisabonos strategija buvo siejama daug vilčių. Tačiau dabar, įpusėjus dešimties metų laikotarpiui, ši strategija dažnai minima su nusivylimo gaidelėmis. ES ekonomika ir toliau auga labai vangiai, nedarbo lygis išlieka gana didelis, o atsilikimas nuo JAV daugeliu rodiklių ne tik nemažėja, bet dar labiau padidėjo. Net pati Europos Komisija pripažįsta, jog strategijoje iškeltų ambicijų ES nepavyksta įgyvendinti. O kai kurių ES valstybių gyventojai, kaip parodė balsavimai Prancūzijoje ir Olandijoje dėl ES Konstitucinės sutarties, kaltina pačią Sąjungą dėl jos ir savo šalies ekonominių problemų.
Tačiau ar galima kaltinti ES dėl sunkumų, kylančių įgyvendinant Lisabonos strategiją? Juk daugelis joje siūlomų priemonių ir jų įgyvendinimas priklauso pirmiausia nuo pačių valstybių ir jų vyriausybių politinės valios. Sąjunga yra tik forumas, skirtas keistis patyrimu ir pamokomis apie pasiteisinusias ir nepasiteisinusias ekonominių reformų priemones tarp valstybių. Todėl Lisabonos strategijos sėkmė ir visos ES ekonominė plėtra pirmiausia priklauso nuo tokių šalių kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija ekonomikos būklės. O šių šalių ekonominiai rodikliai rodo gana prastą jos būklę. Tai ypač pasakytina apie Vokietiją, kuri, prieš porą dešimtmečių buvusi viena turtingiausių ES šalių, dabar pagal pajamų lygį vienam gyventojui yra nusmukusi į antrąjį ES valstybių dešimtuką. Žinoma, tam daug įtakos turėjo Vokietijos susivienijimas, tačiau tai buvo ne vienintelė ir turbūt ne pagrindinė prastos Vokietijos ekonomikos ir šalies finansų būklės priežastis. Ją lemia nelankstus darbo santykių reglamentavimas, menkas verslumo lygis, pernelyg dosni socialinė parama ir kitos priežastys. Beje, jau prieš keletą metų Vokietijos vyriausybė ėmėsi reformų, tačiau kol kas pažanga yra gana menka.
Pažymėtina, kad jei lyginant ES ir JAV ekonominius rodiklius į ES neįtrauktume Vokietijos rodiklių, kai kuriais aspektais ES ekonomika nenusileistų JAV. Dar daugiau, tokios šalys kaip Didžioji Britanija ir Airija pastaraisiais dešimtmečiais auga labai sparčiai. Dažnai pabrėžiama, jog per pastaruosius porą dešimtmečių Airija iš vienos skurdžiausių ES šalių tapo antra, po Liuksemburgo, pagal pajamų lygį vienam gyventojui. Įdomu pažymėti, jog ir Airija, ir Didžioji Britanija po ES plėtros panaikino kliūtis Lietuvos ir kitų naujųjų Sąjungos narių piliečiams legaliai atvykti dirbti tose šalyse. O Vokietija, Austrija, Prancūzija ir daugelis kitų ES senbuvių tebetaiko apribojimus, kuriais siekiama mažinti konkurenciją, keliamą pigesnės Vidurio ir Rytų Europos šalių darbo jėgos.
Tad apibendrinimai apie prastą Europos ekonomikos būklę ir nesėkmingą Lisabonos strategijos įgyvendinimą slepia reikšmingus skirtingų šalių ekonominius skirtumus. Didžioji Britanija, Airija, Skandinavijos šalys auga sparčiai ir yra tarp konkurencingiausių pasaulio šalių. Galima teigti, jog ekonominio augimo sparta bei užimtumo lygis priklauso nuo atvirumo konkurencijai ir lankstumo, kurio labiausiai trūksta stagnuojančioms Vokietijos ir kai kurioms Pietų Europos šalių ekonomikoms.
Pažymėtina, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys jau keletą metų taip pat yra tarp sparčiausiai augančių ES valstybių. Tiesa, mūsų šalies gyventojų pajamos dar tesudaro tik maždaug pusę ES vidurkio. Bet tai tik dar labiau sustiprina konkurencingumo ir ekonominio augimo svarbą Lietuvai bei jos gyventojų gerovei. Lisabonos strategijoje siūlomos priemonės turi būti išnaudotos mūsų šalies ekonomikos augimui išlaikyti bei reformoms švietimo ir kitose srityse vykdyti. Ne viskas, kas numatyta strategijoje, yra vienodai aktualu Lietuvai, o ir iš kitų šalių patyrimo galima mokytis tik įvertinant kiekvienos šalies specifiką. Tačiau kitų šalių neryžtingumas, dėl kurio ir stringa pagrindinių Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimas, neturėtų būti pavyzdžiu Lietuvai. Mūsų politikų neturėtų atpalaiduoti ir įspūdingi ekonominio augimo bei augančių biudžeto įplaukų rodikliai. Lietuvoje yra dar nemažai reformuotinų sričių, kurių kokybė netenkina šalies gyventojų ir kurios gali ilgainiui vis labiau riboti mūsų šalies konkurencingumą ir patrauklumą investicijoms.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
2006-03-14
