Tokia kaimynystės politika atitiko ir Lietuvos užsienio politikos prioritetus – pasiekus strateginius narystės ES ir NATO tikslus, kurie įtvirtino nuo 1990 m. vykdytas reformas, padėti ir ES Rytinėms kaimynėms eiti tuo pačiu keliu. Beje, 2005 m. pradėtos derybos su Turkija dėl narystės ES taip pat atitiko bendrą tuometinį požiūrį į ES kaimynystės reikalus, nors ir kėlė nemažai diskusijų dėl galimos migracijos bei Turkijos atitikties ES vertybėms.
Ši ES kaimynystės politika netrukus susidūrė su kliūtimis. Reformos Rytų ir Pietų kaimyninėse šalyse vyko lėtai ar apskritai nevyko. Nors daug lūkesčių buvo sieta Oranžine ir Rožių revoliucijomis Ukrainoje bei Gruzijoje, tačiau po kelių metų ir jose reformų sparta sulėtėjo dėl vidinių politinių nesutarimų, interesų grupių bei sustiprėjusios reformomis nesuinteresuotos Rusijos įtakos. Pietuose naują optimizmo bangą sukėlę 2011 m. Arabų pavasario judėjimai taip ir neatvedė prie lauktos režimų kaitos ir demokratizacijos. Vienintele išimtimi tapo Tunisas, tačiau kitose regiono šalyse, pavyzdžiui, Egipte, pasikeitė valdantieji, o ne politinis režimas, dar kitose šalyse šie judėjimai virto ginkluotais konfliktais, vienas iš kurių Sirijoje tęsiasi iki dabar ir destabilizuoja visą regioną. Nors Maidano judėjimas Kijeve parodė ne tik ukrainiečių norą keisti korumpuotą politinę sistemą, bet ir ES patrauklumo galią, tačiau Rusijos karinė agresija bei vidinių interesų grupių Ukrainoje pasipriešinimas labai greitai apribojo reformų proveržio galimybes.
Tad 2014 m. ES Rytų ir Pietų kaimynystėje dauguma šalių buvo įsitraukusios į vykstančius ar įšaldytus karinius konfliktus, o ne įgyvendino taikias savo gyventojų valią išreiškiančias politines ir ekonomines reformas. Ne tik ES siekis paversti taikią kaimynystę platforma plėtoti draugiškus ryšius su kaimynų kaimynais patyrė nesėkmę. Pačioje ES kaimynystėje situacija neatitiko prieš dešimtmetį susikurtos vizijos. Kaip tuo metu panaudodamas frazę iš JAV dainininko Johnny Cash dainos vaizdingai pakomentavo savaitraštis The Economist, vietoje draugų apsupties ES atsidūrė ugnies apsuptyje. ES ne tik pervertino savo galimybes paveikti reformas kitose šalyse, ypač nepasiūlant joms narystės ES perspektyvos, bet ir neįvertino kitų galios centrų, pavyzdžiui, Rusijos, geopolitinių išskaičiavimų bei jų valdančiųjų susirūpinimo, kad demokratinių reformų plėtra gali būti vertinama kaip tiesioginė grėsmė jų pačių išlikimui. Pastarųjų metų pabėgėlių krizė bei padažnėję teroristiniai aktai Prancūzijoje ar Belgijoje rodo, kad ši karinių konfliktų ugnies apsiaustis jau tapo ne tik kaimynystės politikos problema, bet ir tiesiogiai ėmė veikti pačių ES šalių gyventojų kasdienybę.
Ką tik įvykęs mėginimas karinio perversmo būdu pakeisti valdžią Turkijoje yra dar vienas šios grėsmę ES ir Vakarams apskritai keliančios tendencijos ženklas. Nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais vadovavosi tie, kas inicijavo perversmą, tikėtina, kad valdančiųjų Turkijoje reakcija gali lengvai peržengti įstatymais apibrėžtas ribas ir peraugti į susidorojimą su oponentais. Turkijos prezidento pasisakymai apie tai, jog ši situacija bus išnaudota kaip galimybė galutinai išvalyti karines struktūras nuo nelojalių veikėjų rodo, kad toks scenarijus yra realus. Jei valymai neapsiribos vien nelojalių kariškių nuteisimu, bet ir išsiplės į teisėsaugos ir kitas institucijas, o pats procesas neatitiks įstatymų, galimas ne tik autoritarizmo stiprėjimas šalyje, bet ir dar stipresnė valdantiesiems oponuojančių jėgų reakcija bei nauji neramumai šalyje. Įvertinant dar neramesnę Turkijos kaimynystę, akivaizdu, kad tai sukels naujų rūpesčių ES valstybių bei JAV vadovams, kurie pastaruoju metu ypač aktyviai bendradarbiavo su Turkija dėl jos strateginio vaidmens mėginant suvaldyti pabėgėlių į Europą srautus bei kovojant su terorizmo židiniais Vidurio Rytų šalyse.
Tačiau ne tik žmonių žūtys ir mėginimai perimti valdžią nedemokratiniais būdais Turkijoje turėtų kelti nerimą Vakarams, įskaitant ir Lietuvą. Stiprėjantys kariniai konfliktai kaimynystėje bei išaugęs nuo jų bėgančių žmonių srautų valdymo poreikis suartino ES su autoritarinėmis kaimynėmis Pietuose bei Rusija. ES institucijose ir valstybėse narėse keičiasi požiūris į galimybes taikioms reformoms bei Vakarų vertybių plėtrai į kaimynines šalis. Kaip neformaliuose pokalbiuose teigia ES institucijų atstovai, reikia nustoti mėginti mokyti kitus, nustoti ignoruoti realybę ir susikoncentruoti į konfliktų keliamų problemų bendrą valdymą. Iš esmės tai reiškia sugrįžimą į prieš porą ir daugiau dešimtmečių vykdytą bendradarbiavimo su autoritariniais režimais Pietų kaimynystėje politiką, tik dabartinėje situacijoje dar turime ir aktyviau Rytų bei Pietų kaimynystėje veikiančią Rusiją. Tai taip pat reiškia mažesnę paramą reformatoriams kaimyninėse šalyse ir dėmesio sutelkimą ES šalių vidaus, ypač saugumo, reikalams.
Todėl ES dar aštriau susidurs su dilema, kaip suderinti pagarbą demokratinėms laisvėms ir teisėms, ypač plėtojant ryšius su kaimyninių šalių visuomenėmis, kuriose dalis žmonių palaiko šias vertybes, bei bendradarbiavimą su tų šalių autoritariniais ar link jų linkstančiais režimais, valdant bendras kaimynystėje kylančias problemas – migracijos srautus, terorizmo grėsmę, karine jėga sprendžiamus konfliktus. Akivaizdu, kad bendradarbiavimas su autoritariniais režimais bus neišvengiamas, tačiau jo suderinimui su Vakarų vertybėmis ir jų patrauklumo išsaugojimui reikės strateginės išminties. Šią dilemą stiprins sumenkęs JAV dėmesys Vidurio Rytams bei lūkesčiai, kad Europos NATO narės turėtų daugiau prisidėti prie savo regiono kaimynystės problemų sprendimo.
Ekonominės ir socialinės problemos, svarbios ir „Brexit“ referendumo baigčiai, ir populistinių partijų stiprėjimui Europos šalyse, ir artėjantiems prezidento rinkimams JAV neabejotinai apsunkina reikiamų išteklių skyrimą kaimynystėje vykstančių konfliktų ir jų pasekmių suvaldymui.
Lietuvai šiuo atžvilgiu svarbūs bent du dalykai. Pirma – sugebėti atsirinkti, kokiais klausimais ir kokiomis priemonėmis derėtų remti ES bei NATO bendradarbiavimą su Rusija, kai sprendžiamos visai Vakarų bendruomenei svarbios problemos, tuo pačiu apsisaugant, kad tai netaptų pretekstu įtvirtinti įtakos sferų pasidalinimą Rytų kaimynystėje ar tuo labiau suteikti Rusijai veto teisę sprendžiant pačių NATO narių reikalus. NATO vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimai teikia vilties, kad tai padaroma. Tačiau tam reikės ne tik žodžiais, bet ir veiksmais parodyti Lietuvos gebėjimą prisidėti sprendžiant Pietų kaimynystėje kylančius iššūkius, kurie daugeliui lietuvių tampa svarbūs tik tada, kai dėl mėginimo įvykdyti perversmą jie įstringa Stambulo oro uoste. Ir ne tik džiaugtis, kad „Lietuva gavo viską, ko tikėjosi“, bet ir stiprinti politikų bei Lietuvos gyventojų sutarimą, kad svarbu patiems prisidėti prie savo ir kitų šalių problemų sprendimo.
