„Tyliai rusenančio“ Rusijos ir Gruzijos konflikto modelis nepasitvirtino. Ar dabar nesikartoja „antrojo Čėčėnijos karo“ scenarijus?
Dar visai neseniai Rusijos Dūma svarstė įstatymų projektus dėl „atsiskyrusių ir nepripažintų regionų“, idant juos „priimtų Rusijos globon“. Visai neseniai baigėsi eilinės Rusijos kariuomenės pratybos, dar kartą gludinant pergalingą karo žygį Pietų kryptimi. Prieš kokį mėnesį Rusijos ekspertai karybos klausimais beveik vienbalsiai tiesioginį konfliktą tarp Rusijos ir Gruzijos vertino kaip menkai tikėtiną įvykių raidos variantą.
Deja, „tyliai rusenančio“ konflikto scenarijus nepasitvirtino. Dabar vieni apžvalgininkai Rusijoje kandžiai pastebėjo, kad kartojasi „antrojo Čėčėnijos karo“ scenarijus – jeigu karo nėra, reikia jį sukurti. Kadangi taip reikia Kremliuje reziduojančiam „mažuliui Cachesui“ (rus. крошка Цахес, nuoroda į vokiečių autoriaus Ernsto Hoffmanno pasaką). Tokių absoliuti mažuma. Dauguma Rusijos publicistų ir apžvalgininkų tvirtina, esą Gruzija pelnytai baudžiama, tuo pačiu vyksta broliškos tautos gelbėjimo operacija.
Plačiojoje Rusijoje šėlsta gerai pažįstamas pasipiktinimas. Štai oficiozas „Rusijos laikraštis“ praneša: „Po mūšių mes tarp puolusiųjų aptikome labai daug Pribaltikos gyventojų [...]“. Antras dešimtmetis grojama ta pati plokštelė. Nepateikiant jokių įrodymų. Kaip ten jie Leibstandarte SS Der große Vytautas divizijos neaptiko? Keista. Labai keista.
Tarp kitko, apie tautų brolybę. Be jokių komentarų, tik pačių vadinamųjų „Pietų Osetijos respublikos“ ir Rusijos Federacijos žiniasklaidos pateikiami duomenys. Štai informacija apie porą vadinamosios „separatistinės Pietų Osetijos vadovybės“ svarbesnių asmenų:
- Jurijus Morozovas – „nepripažintos Pietų Osetijos vyriausybės pirmininkas“, gimęs 1949 m. Sterlitamako mieste (Baškirija), „nukreiptas vadovauti Pietų Osetijos vyriausybei“ 2005 m. Biografiniai faktai pateikiami gana šykščiai, pvz., adresu http://persona.rin.ru/news/105579/f/premerom-juzhnoj-osetii-stal-jurij-morozov.
- Anatolijus Barankevičius – „nepripažintos Pietų Osetijos gynybos ministras“, gimęs 1959 m. Kaliningrade, Rusijos kariuomenės pulkininkas, dalyvavo abiejose karo kampanijose prieš Čėčėniją, Rusijos žmogaus teisių gynėjų kaltintas karo nusikaltimais, 2004 Pietų Osetijoje „paskirtas gynybos ministru“. Propagandinė ir paradinė A. Barankevičiaus biografija pateikta adresu: http://www.lenta.ru/lib/14164877/.
Drąsiai ištarkime: štai tikri osetinai ir Osetijos patriotai. Veikėjų sąrašą galima tęsti. Tautų draugystė yra geras dalykas. Kokie „nacionaliniai kadrai“ tebesidarbuoja tenykščiame KGB arba „tarnauja savanorių daliniuose“ – atskira kalba. Tarp kitko, apie „Pietų Osetijos Respublikos prezidentą“. Sovietmečiu jis vadinosi Eduardu Kokojevu, ir kol dirbo Cchinvalyje komjaunimo pirmininku, savo osetiškumo kažkodėl nepastebėjo. Įsisiūbavus konfliktui, persivadino Kokoitu (Кокойты Джабейы фырт Эдуард) ir ėmėsi daryti politinę karjerą. Kuo jis apsisprendė būti – ar rusu, ar osetinu – sunku pasakyti, jis pats težino.
Panašūs procesai buvo organizuojami visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje – nuo Šalčininkų ir Narvos iki Cchinvalio ir Kyzylo. Vienur spec. operacijos pavyko, kitur ne. 1989-1991 m. Kremliaus suplanuotų ir kai kuriuose regionuose įgyvendintų lokalinių konfliktų židiniai teberusena.
Įdomu kas kita. Mūsų žiniasklaidoje teisingai analizuojamas daugiaplanis šio konflikto pobūdis. Be abejo, yra geopolitinių interesų susikirtimas, elitų bei etninių grupių nesantaika, vietinės socialinės problemos, kaitinančios atmosferą ir t. t. Ekspertai bei komentatoriai jau tarė ir ne kartą tars savo svarų žodį.
Tačiau yra dar vienas aspektas – kriminalinis (tai Rusijos informaciniame lauke yra vieša paslaptis). Jeigu jau cituojame ITAR-TASS‘ą ir „Interfax‘ą“, derėtų patyrinėti giliau Rytų informacinius klodus. „Pietų Osetijos respublika“ – vienas iš stambiausių spirito ir alkoholinių gėrimų kontrabandos taškų (plius prekyba ginklais, žmonėmis ir t. t.). Rusijoje ne vieną sykį buvo nuvilnijusios masinių apsinuodijimų alkoholiu bangos. Kiekvieną kartą būdavo svaidomi centrinės valdžios grasinimai ir atliekami „skandalingi tyrimai“. Vienas iš pėdsakų vesdavo į ne tik į Šiaurės Osetiją, pavaldžią Rusijai, bet ir „Pietų Osetijos respubliką“. Tuo garsūs tyrimai ir pasibaigdavo. Nes menkas malonumas užrūstinti visagalį Rusijos saugumo, kariuomenės ir organizuoto nusikalstamumo tandemą. Už visus kaltuosius cypėn sėsdavo „teta Klava“, pogrindinio „taško“ turėtoja.
Modelis visoje Sovietų Sąjungoje buvo naudojamas iš esmės tas pats, pernelyg nesukant galvos dėl vietinės specifikos. Užtenka pasidomėti Vilniaus „brigados“ istorija. Veikla ir specializacija panašios, tik Cchinvalio „brigadininkai“, kurie lygiai taip pat kaip ir Vilniaus „kolegos“ net nesivargino nors kiek pramokti aborigenų kalbą, dar ir politikos griebėsi. Abiejų „brigadų“ santykiai ir ryšiai – atskira tema. Tai kovos su organizuotu nusikalstamumu specialistų darbas. O tuometinis rezultatas Pietų Osetijoje gavosi sprogdinantis tiesiogine šio žodžio reikšme. Juo labiau kad sukosi bendri „bizniukai“ su anuomet dar KGB ir „šlovinga Raudonąja armija“. Štai ir iššliaužė tankai ginti ne tik „didžiosios Rusijos interesų bet kokia kaina“ (pirmiausia), bet ir spirito varyklų, degtinės fabrikėlių ir nelegalių ginklų sandėlių.
Sudegė fabrikėliai ir varyklos. „Didžiojo kaimyno“ generolai šito neatleis – „dačas“ vaikams juk reikia pabaigti statyti. „Tėvynės interesai“, „sienų saugumas“ bei „strateginiai planai“ pirmiausia, bet ir asmeninių nuoskaitų pamiršti nevalia. O kad civiliai atsidūrė tarp dviejų ugnių – nieko tokio. Бабы новых нарожают („bobos naujų prigimdys“). Груз 200 visada buvo pelninga prekė.
