Prieš metus ir keletą mėnesių žmonės, susispietę apie Sugiharos fondą –Diplomatai už gyvybę, pasiryžo pilietiniam veiksmui, kurio tikslas buvo atkreipti visuomenės dėmesį į totalitarizmo, radikalizmo, tamsios ksenofobijos ir antisemitizmo, nepakantumo kitaminčiams apraiškas Lietuvoje.
Tai buvo veiksmas, kuris turėjo stiprinti laisvų piliečių visuomeninį ryžtą nesitaikstyti su šiais reiškiniais ir imtis asmeninės atsakomybės už viską, kas mūsų išsivaduojančioje iš totalitarinės praeities gniaužtų šalyje vyksta. Kitaip tariant, mūsų suprasta pilietinė tolerancija reiškė ne ką kitą, o netoleranciją netolerancijai.
Pernai, sausio pabaigoje fondo valdyba apsisprendė paskelbti Medininkų tragedijos liudininką Tomą Šerną 2001 metų Tolerancijos žmogumi, pripažindama jo pilietinę drąsą, savo atviru žodžiu ginant tiesos ir padorumo principus, pasmerkiant anuometinio lietuvių radikalų aktyvisto LLS vado Vytauto Šustausko antisemitinius pasisakymus. Prisipažinkim, daugeliui tada galėjo pasirodyti, jog gatvės politiko elgsena buvo daugiau išimtis lietuvių visuomenės ir liaudies gyvenime, o ne taisyklė. Daugeliui tada galėjo pasirodyti, kad fondo valdyba perdeda radikalizmo pavojus mūsų šalyje. Tačiau šiandien yra akivaizdi tiesa, kad radikalizmo, fašistinės simbolikos, aklos neapykantos apraiškos yra veiksnys, įtakojantis Lietuvos rinkėjų apsisprendimus. Argi nebyloja apie tai faktas, kad Kaune daugumai tradicinių partijų paskelbus apie susitarimą boikotuoti LLS už jos radikalizmą, šiandieniniai liberaldemokratai atsisakė prisidėti prie šios akcijos. Dar negalime užmiršti, kad būtent šios partijos kandidatas laimėjo Lietuvos prezidento rinkimus. Pototalitarinei liaudžiai nugalint į Vakarų vertybes orientuotą Lietuvos visuomenę, negalime likti abejingais stebėtojais. Turime neapsigauti, vertindami savo šalies vidinės raidos perspektyvas. Priešingai, reikia sutelkti visą savo dėmesį ir stebėti tai, kas darosi aplink, kokius mentalinius pokyčius sukelia rinkos ekonomikos žingsniai, kokie reiškiniai atsiranda varžybose dėl turto ir valdžios, nebepaliekant vietos jokioms taisyklėms. Šalyje su tokiais aklo radikalizmo polinkiais viskas gali įvykti labai greitai. Juk seniai žinoma, kad liberaliosios demokratijos vertybės yra kuriamos labai ilgai, tačiau jas sugriauti- daug laiko nereikia. Net pinigų tam labai daug nereikia.
Šiandien privalome kalbėti ir dar apie kelias kitas mūsų šalies bendrapiliečių savybes, kurios kelia grėsmę visuomenės atvirumo ir liberaliosios demokratijos ateičiai. Per kelioliką nepriklausomo gyvenimo metų mes galėjome patirti, kad rinkos ekonomikos ir politinės demokratijos žingsniai yra spartesni, negu žmonių sąmonės pasikeitimų tempas. Galime skaudžiai įsitikinti tokių žymių socialinių teoretikų, kaip seras Ralfas Dahrendorfas, Sovietų Sąjungos griūties metu pasakytų žodžių teisumu: jei demokratiniam politiniam režimui ir rinkos ekonomikos taisyklių įvedimui užteks kelių metų, tai mentaliniai posovietinės šalies žmonių pasikeitimai pareikalaus kelių dešimtmečių. Akivaizdu, kad skirtingų Lietuvos socialinių ir lokalinių sluoksnių sąmonės permainos vyksta skirtingais greičiais. Didėja skirtumai ir priešiškumas tarp žmonių, kurie skirtingais būdais laimėjo ar pralaimėjo kapitalizmo žaidynes.
Turbūt per daug nesutirštinsiu spalvų tvirtindamas, kad pirminio kapitalo kaupimo ir turtėjimo procesas Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, vyko laukinio sužvėrėjusio kapitalizmo sąlygomis. Tai sukūrė dalį veržlaus didmiesčio verslininkų socialinio sluoksnio, bet dar labiau- nustūmė į socialinį skurdo kultūros užribį dar didesnį dalį tas žaidynes pralaimėjusių arba apskritai jose atsisakiusių dalyvauti žmonių. Per paskutinius metus buvo galima stebėti naujųjų lietuvių naujaturčių puikavimosi savimi ir savo pranašumais spektaklius, kaip ir liguistą socialinio autsaiderių sluoksnio reikalavimą, kad už jį kiti - valstybė, nevyriausybinės organizacijos ar net visas Vakarų pasaulis, pirmiausiai Europos Sąjunga, - atliktų kasdieninius darbus. Neatsitiktinai šalyje, kurioje daugiau kaip pusė žmonių galvoja, kad kiti – o ne jie patys - atsakingi už jų gyvenimo kokybę, nevaržomai vaikšto ir kietos rankos arba autoritarizmo šmėklos. Tad šiandien yra itin svarbu rūpintis pilietinės visuomenės kultūrinės savimonės puoselėjimu, kuri leistų mažinti ne tik prarają tarp skurdo ir turto, bet ir didinti susikalbėjimą tarp skirtingų socialinių grupių, kurių kiekvienos egoizmas bei pavydas, kertasi su kitų piliečių interesais. Tolerancijos deficitas Lietuvoje iš tiesų nėra tik etninių santykių ir traumatinės istorinės patirties dalykas.
Per praėjusius metus nebuvo labai daug pilietinio susirūpinimo viešo deklaravimo pavyzdžių. Tačiau tuo pat metu negalima neišreikšti tauraus džiugesio, kad kandidatėmis į Tolerancijos žmogaus titulą buvo nominuotos dvi iškilios Lietuvos asmenybės - tai rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir profesorė Irena Veisaitė.
Jurga Ivanauskaitė yra ne tik išpopuliarėjusio romano Ragana ir lietus autorė. Penki romanai, trys kelionių knygos, pjesė vaikams, daug tapybos drobių- tai yra didelis meno žmogaus įdirbis, kuris- sekant Veido publikacija- leido įterpti Jurgos Ivanauskaitės portretą į 10 sėkmingiausių praėjusių metų Lietuvos žmonių portretų gretą. Garsiosios Frankfurto knygų mugės metu išryškėjo ir Europinės šlovės, kurią neša vokiškas Raganos ir lietaus vertimas, ateitis. Tačiau visuomeninis Tolerancijos žmogaus nominacijos komitetas ir Sugiharos fondo-Diplomatai už gyvybę valdyba atkreipė dėmesį ne į menines Jurgos Ivanauskaitės darbų savybes. Nominuoti ją kandidate į Tolerancijos žmogaus titulą paskatino jos pilietinis ryžtas, parodytas Kinijos vadovų vizito į Vilnių metu. Manau, visi prisimename, kad Jurga Ivanauskaitė buvo viena aktyviausių protesto akcijos prieš Tibeto okupaciją dalyvių. Laisvės skonį pažinusi Lietuvos visuomenė neabejotinai yra nusiteikusi priešiškai bet kokiai okupacijai, o susirūpinimas atokaus Tibeto ir Dalai Lamos likimu niekam nekelia didelės nuostabos. Tačiau Jurgos Ivanauskaitės vasaros pilietiniai nuotykiai greičiau liečia santykį su Lietuvos valdžia ir represinio aparato veiklos manieromis. Valdžia, pamokslaujanti apie žmogaus ir pilietines teises mūsų šalyje, pasirodė pati nesugebanti tų teisių ginti. Rašytojospozicija tų įvykių metu turėjo didelį visuomenės edukacijos efektą, parodė, kad pilietinė netolerancija netolerancijai- net jei ji ateina iš oficialiosios valdžios pusės- yra vienintelė priemonė aukštų idealų gynyboje.
Jurga Ivanauskaitė išties buvo drąsiausių, aktyviausių ir nenusižeminusių mūsų žmonių gretoje ir todėl buvo nominuota iškiliam Tolerancijos Žmogaus titului.
Literatūros ir kultūros tyrinėtojos, žymios visuomenės veikėjos, vienos iš Atviros Lietuvos fondo steigėjų bei ilgametės šios organizacijos valdybos pirmininkės Irenos Veisaitės pasisakymas Frankfurto knygų mugės visuomeninių-politinių diskusijų metu ir vėlesnės publikacijos, pratęsusios jos mintis, fondo valdybos buvo pripažintas išskirtiniu pilietinės tolerancijos aktu.
Frankfurto knygų mugėje svarstydama litvakų kultūros paveldo tyrinėjimo bei lietuvių ir žydų moralinio dialogo galimybes, Irena Veisaitė prisilytėjo prie temos, kuri jau tapo Lietuvos moralinės brandos ir ištikimybės vakarietiškoms vertybėms egzaminu. Toji tema – tai žydų tragedija Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais ir lietuvių gebėjimas pažvelgti istorinei tiesai į akis bei teisti save moderniojo žmoniškumo skalėje, užuot kūrus patogias, bet iš esmės ciniškas, amoralias ir savo šalį beatodairiškai teisinančias teorijas. Jos kalboje buvo pasakyta tai, ką daugelis jaučia, bet ne visada drįsta įvardinti. Kažkada didinga, visas tradicijos ir modernybės trajektorijas apėmusi litvakų kultūra šiandien egzistuoja tik kaip studijų ir mokslinių tyrimų objektas. Gyvasis litvakų kultūros procesas, deja, užgeso, tad šios kultūros akademinį ir intelektualinį tęstinumą gali garantuoti jau nebe žydų, o pačių lietuvių pastangos ir domėjimasis šešis šimtmečius apimančia Lietuvos žydų istorija ir kultūra.
Kartu Irena Veisaitė pasakė tai, kam ryžtųsi nedaugelis. Ji pabrėžė, jog ne tik lietuviai anksčiau ar vėliau turi įsisąmoninti žydų katastrofos mastą, bet ir žydai (visų pirma litvakai) turėtų pamėginti suprasti lietuvius ištikusią tragediją – ir šalį demoralizavusią okupaciją bei Antrąjį pasaulinį karą, ir nepriklausomybės praradimą, kuris sunaikino ištisas kartas ir visuomenės grupes neklausdamas jų tautybės, ir Holokausto nematomąją pusę – pačius lietuvius ilgam traumavusią gėdą ir skausmą, kad jų žemėje ir neretai jų akyse buvo išžudyti beveik visi Lietuvos žydai. Irena Veisaitė kreipėsi į auditoriją (o sykiu simboliškai ir į visus litvakus bei apskritai Lietuvai, jos istorijai ir kultūrai neabejingus žmones) ragindama įvertinti ryžtingas nūdienos Lietuvos istorikų ir apskritai šviesuomenės pastangas apginti savo šalies garbę ir ateinančioms kartoms pasakyti visą tiesą apie Holokaustą. Todėl, pasak jos, ne įtari laikysena ir puolamasis tonas, o tik abipusė pagarba, tolerantiškas ir išmintingas požiūris į žmogaus didybę ir menkystę, supratimas, kad kelią į lietuvių ir žydų moralinį bei kultūrinį dialogą reikia tiesti jau šiandien, gali padėti abiem pusėm.
Bet bene svarbiausia, kad Irena Veisaitė savo kalboje išsakė gilų tikėjimą modernia, vakarietiška ir tolerantiška Lietuva, taip pat ir jos moraliniu pajėgumu pačiai susivokti savo istorinėse traumose ir moralinėse dilemose. Tikėjimas, kad žmogui arba visuomenei nereikia išorinių paskatų ar kontrolės tam, kad įvyktų autentiška moralinė refleksija, yra kilniadvasiškos pagarbos dialogo partneriui ir pasitikėjimo jo moraliniu pajėgumu ženklas. Už šitą ženklą mes ypač dėkingi Irenai Veisaitei, kuri savo gestu tęsia garsaus lietuvių politinio mąstytojo ir humanisto Aleksandro Štromo pradėtą darbą.
Ir Aleksandras Štromas, ir Irena Veisaitė pasakė tai, ką sakyti moralinę teisę turi tik jie ir jų likimo draugai – žmonės, išgyvenę Holokaustą ir patyrę pačią tikriausią žmoniškumo ir pasaulio pabaigą Antrajame pasauliniame kare. Nedaugelis ryžtųsi išsakyti tokią poziciją. Ją išsakydamas rizikuoji likti nesuprastas ir neįvertintas abiejų pusių. Todėl tokie dalykai yra sakomi ne savo populiarumo ar simpatijų pelnymo, o kitų ir jų ateities vardan.
