Seimo dauguma pritarė Vyriausybės ataskaitai, dar kartą numojusi ranka į opozicijos kritiką ir argumentus. Taigi Vyriausybė vėl narciziškai puikuosis nuopelnais, kurie jai visiškai nepriklauso.
Prisiminkime – 2005 ir 2004 metų Vyriausybės ataskaitų leitmotyvas yra nekintamas: „praėję metai Lietuvos ekonomikai buvo sėkmingi“. Ši nuvalkiota frazė primena gydytojų juoką, kad „nepaisant gydymo, ligonis pasveiko“. Tačiau ar iš tikrųjų Vyriausybė yra įsitikinusi, kad praėję metai buvo sėkmingi Lietuvos žmonėms? Ar tie, kurie išties kuria Lietuvos ekonomiką: darbininkai ir verslininkai, pramonininkai ir turgaus prekeiviai bei daugelis kitų – sutiktų su šiuo vertinimu? Jeigu viskas taip gerai, kodėl tokie dramatiški emigracijos srautai?
Šnekant apie ekonomiką (noriu pabrėžti, ne kalbant, o šnekant) paskleidžiama debesys skaičių, projektų ir strategijų, už jų paslepiant tikrąją padėtį. Atrodo, kad Vyriausybės veiklą reikia vertinti tarsi žiūrėtum nebylųjį kiną – nesiklausant paaiškinimų, kaip reikia suprasti tai, ką matai. Juk nuolat girdime, kaip rūpinamasi verslo sąlygų gerinimu, bet pelno mokestis padidėjo, investicinis patrauklumas sumažėjo, korupcija nesitraukia.
Gal skatinamos inovacijos ir aukštosios technologijos, kurios sukurtų naujas gerai mokamas darbo vietas? Tačiau garsiausias Valstybinės reikšmės objektas – ne inovacijų centras, o Gariūnų turgavietė. Vyriausybė inovacijoms ir technologijoms remti numatė 16 milijonų, o darbuotojų pavežimui iki darbo vietų (nes gaunant minimalų atlyginimą važinėti iš kaimų į miestą yra per brangu ir darbuotojų, sutinkančių dirbti už minimalų atlygį, trūksta) 70 milijonų litų. Vadinasi, darbo vietų aprūpinimui pigia nekvalifikuota darbo jėga skiriamas kelis kartus didesnis dėmesys negu naujų, brangiai apmokamų darbo vietų kūrimui. Be to, šis sprendimas parodo Vyriausybės požiūrį į provinciją – neliks provincijoje žmonių, neliks ir problemų. Beje, didžiausią paramą (apie 300 milijonų) gavo medžio drožlių plokščių gamykla.
Štai tokie yra Vyriausybės prioritetai (ne deklaruojami, o tikrieji), nors Lietuvos ekonomika yra šešis kartus imlesnė energijos ištekliams negu ES vidurkis.
Ar taip Vyriausybė sprendžia energetines problemas? Anaiptol. Šioje srityje – tik visiškas bejėgiškumas. Naftos, kuro, dujų kainos kyla ir šiam procesui pabaigos nematyti: jau šiandien naftos kaina artėja prie 80 JAV dolerių už barelį, JAV prezidento George‘o W. Busho patarėjas energetikos klausimais Matthew Simmonsas stabilizaciją prognozuoja tik pasiekus 182 JAV dol. ribą. Esant tokiai padėčiai JAV pagrindiniu ekonomikos prioritetu skelbiamas „vandenilio naudojimas transporte ir energetinio sektoriaus nepriklausymas nuo importuojamų žaliavų“ ir tam, skiriama 3 milijardai JAV dolerių. O ką veikia mūsų Vyriausybė? Ar galime ką nors panašaus aptikti mūsų Vyriausybės veikloje? Bent pėdsakus? Vienintelis pastebimas veikimas, tai nieko neveikimas, kad tik Kremlius kainų nepakeltų ir Briuselis finansavimo nesumažintų. Deja, energetinis šalies saugumas tai ne pavasaris – savaime neateis.
Kam Vyriausybė skiria didžiausią dėmesį ir lėšas? Akivaizdu, transporto infrastruktūrai. Tačiau investicijos į infrastruktūrą yra geros, kai jos skatina audringą ekonomikos plėtrą. Gal galime įvardyti nors vieną tokį projektą? „Via Baltica“ ir Klaipėdos uostas, nors ir sutraukia dideles investicijas, nepateisina lūkesčių. Be palydimosios infrastruktūros jie nesukuria tokios pridedamosios vertės, kokią galėtų. Todėl logistikos požiūriu Lietuva lieka tik degaline pakeliui iš Vakarų Europos į Rusiją. O garsusis siaurosios vėžės projektas „Rail Baltica“ apskritai dingo iš Susisiekimo ministerijos prioritetų, o bešnekant (ne kalbant ar diskutuojant) apie Šventosios uostą iš jo apsauginio molo tuoj nieko neliks, o vėliau jau ir iš kopų bei paplūdimių liks tik prisiminimai.
Gal esu per didelis pesimistas? Deja, matydamas, kokiais principais keičiami Lietuvos ekonominio vystymosi agentūros vadovai ar formuojama ūkio ministerijos komanda (o tai yra pats akivaizdžiausias požiūrio į problemas indikatorius), jaučiuosi kaip nepataisomas optimistas. Todėl ir nebalsavau už Vyriausybės ataskaitą, už kurią, tikiu, nebalsuotų ir tie, kurie šiemet emigravo iš Lietuvos – „pagerinę“ nedarbo rodiklius ir suteikę galimybę Vyriausybei girtis.
Ramūnas Garbaravičius yra Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
