Praėjusį savaitgalį Kaune paskelbti dar keturi pilietinę poziciją ir toleranciją praėjusiais metais pademonstravę mūsų bendrapiliečiai. Žinoma, galbūt tokių kandidatų būtų buvę ir daugiau, nes praėję metai mūsų visuomenei išties tapo tolerancijos išbandymu.
Prieš ketverius metus “Sugiharos fondo - diplomatai už gyvybę” valdyboje buvo apsispręsta skelbti Tolerancijos žmogaus nominaciją. Tada galvojome, kad įžymiojo Japonijos konsulo Chiune Sugiharos (Čijūnės Sugiharos) atminimas, kuriam įamžinti buvo įkurtas šis fondas, įpareigoja mus ne tik mąstyti apie praeitį, bet ir dalyvauti dabarties gyvenime.
Tikėjome, kad šis žingsnis bus vienas iš galimų sąsajų tarp dramatiškos istorijos ir mūsų visų kuriamos dabarties. Jautėme, kad lietuvių visuomenė, o ypač Kauno, labai nelengvai kratosi ksenofobijos prietarų, kurie galbūt buvo ir yra tam tikra prasme neišvengiami po mūsų sielas traumavusių totalitarizmo ir okupacijos dešimtmečių. Suprantu, kad nėra lengva iš prievarta uždaros visuomenės būvio pereiti į atvirą polilogą. Be pakantumo kitaminčiams, kitataučiams ir kitokiems šis perėjimas nėra įmanomas.
Negalvojome, kiek metų bus prasmingas mūsų pasiryžimas. Vylėmės, kad tolerancijos kultūra Lietuvoje vystysis taip pat greitai kaip laisvos rinkos ekonomika. Neatmetėme minties, kad ateitis galėjo žadėti tokią visuomenės nuotaiką, kad rinkti vieną Tolerancijos žmogų pasidarys beprasmiška. Visuotinės tolerancijos rojaus vaizdinys neatrodė atmestinas.
Tačiau pastarieji metai Lietuvoje ir visame pasaulyje gana aiškiai parodė, kad tolerancija, kaip ir pati liberalioji demokratija, anaiptol nėra savaiminė, natūrali ir dėl to garantuota būsena. Šiandien nereikia būti išskirtinai įžvalgiam, kad suvoktum, jog ir tolerancija, ir demokratija yra labai trapūs, lengvai pažeidžiami dalykai. Nei visuotinė apšvieta, nei informacinės technologijos, nei globalizacija su visomis madomis be nuolatinių mūsų valios pastangų negarantuos nei demokratijos, nei tolerancijos.
Pasiryžimas imtis atsakomybės už Tolerancijos likimą mūsų šalyje šiandien regisi tiek pat prasmingas, kaip ir prieš ketverius. Pakantumo kitam ir kitokiam ugdymas, lygiai kaip nesitaikstymo su visokiausiais radikalizmais nuotaika Lietuvoje itin svarbi buvo praėjusiais metais. Kodėl?
Ar per penkiolika Lietuvos nepriklausomybės metų buvo iškilęs didesnis ir grėsmingesnis visuomenės susiskaldymo pavojus negu praošusi paksiada? Pamatėme, kiek nedaug reikia, kad politikai vardan galios ir valdžios imtų manipuliuoti visuomenės ydomis. Prisiminkime ir populiarios spaudos titulinius puslapius, ir nacistinį skonį išduodančias karikatūras. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad su beatodairiška visuomenės pažanga siejamos informacinės technologijos, elektroninės viešosios erdvės susiformavimas neapsaugo nuo pagiežingos ir ksenofobinės laikysenos.
Pernai mes jau įsiliejome į vakarietišką saugumo ir ekonomikos erdvę, tad ir mūsų pačių elgsena bei visuomenės mentaliteto ydos ir privalumai tampa tos pačios erdvės dalimi. Ar tikrai jau gyvename europietiškų vertybių kontekste? Anksčiau mes neretai savo veiksmus vertinome lygindami su europinėmis elgsenomis, dabar nereikėtų pamiršti, kad tai, kas vyksta pas mus, tampa ir europiniu precedentu, todėl didesnis tampa ir mūsų atsakomybės svoris.
Džiugu, kad per praėjusius metus buvo darsyk patikrinta lietuviškosios Tolerancijos dvasia. Jei tiesą kalba istorikai apie praeitį, jei nemeluoja, liudydami lietuviškosios tolerancijos dvasią senojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tai šiandien galime įrašyti dar keturis vardus tų, kuriems ši tradicija yra daugiau nei žodžiai. Tai moksleivis Marius Drochneris, mokytoja Snieguolė Matonienė, žurnalistas Aras Lukšas ir režisierius Saulius Beržinis. Jie prisijungė prie garbingo Tolerancijos riterių būrio, kurių pirmasis prieš ketverius metus buvo kilnus ir ypatingas mūsų bendrapilietis Tomas Šernas.
Tikiu, kad mūsų visuomenėje rasis vis daugiau žmonių, kurie puoselėja tolerancijos idealus, kurie yra netolerantiški netolerancijai, net ir neišskirti jokiais titulais. Tikiu, kad žmonės, nepraradę idealų skonio, niekad nebus vieniši.
Kalba pasakyta sausio 29 d., skelbiant 2004 metų Tolerancijos žmogaus nominacijos laureatą, kuriuo tapo Saulius Beržinis už pilietinę poziciją prieš nejautrumą Lietuvos romų likimui.
R. Garbaravičius yra vienas iš “Sugiharos fondo - diplomatai už gyvybę” steigėjų.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
