Nors sovietmetis jau seniai pasibaigęs ir, atrodo, visos tuomet uždraustos temos dabar jau išnagrinėtos, vis dėlto iki šiol labai mažai kalbėta apie tai, kad Lietuvoje sovietai laikė branduolinį ginklą.
Mūsų nedidelėje okupuotoje šalyje buvo dislokuoti keturi Sovietų Sąjungos 5-osios raketinės armijos pulkai: Plungėje – 79-asis raketinis pulkas, Tauragėje – 637-asis raketinis pulkas, Karmėlavoje – 42-asis raketinis pulkas, Ukmergėje – 324-asis raketinis pulkas. Kiekvienas pulkas dar turėjo po du divizionus, kuriuos sudarydavo po vieną raketinę bazę. Lietuvoje kiekviena tokia bazė paprastai buvo ginkluota keturiomis raketomis, o visos tos raketos buvo nukreiptos į Vakarų Europą. NATO blokas apie tas bazes gerai žinojo, tad savo raketas atitinkamai buvo nukreipęs į Kauną, Tauragę, Platelius, Kėdainius, Šiaulius... Žodžiu, jei tik būtų kilęs bent mažiausias abiejų karinių blokų konfliktas, Lietuva būtų buvusi nušluota nuo žemės paviršiaus.
Kaip tai būtų atrodę, galima pamatyti apsilankius Šaltojo karo muziejuje, kuris įsteigtas Plungės rajone, Plokštinės miške, buvusioje sovietinių balistinių raketų R-12 šachtinio paleidimo įtaiso bazėje, šalia didžiausio ir giliausio Žemaitijoje Platelių ežero. Skelbiama, kad tai vienintelis Europoje toks muziejus. Jame kiekvienas lankytojas spustelėjęs mygtuką gali ekrane pamatyti, kas įvyksta sprogus atominei bombai.
Šaltojo karo muziejuje pasakojama apie penkis dešimtmečius trukusią karinę priešpriešą, jos įtaką Europos bei Lietuvos istorijai, apie branduolinės ginkluotės keliamą grėsmę žmonijos civilizacijai. Čia pateikiama vaizdinė bei grafinė medžiaga apie kadaise visiškai slaptos sovietinės imperijos branduolinės ginkluotės organizavimo bei veikimo principus.
Ginklavimosi varžybos
Pirmasis branduolinis ginklas, vykdant Manhatano projektą, buvo sukurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Sovietų mokslininkai tuo metu buvo toli nuo tokios bombos sukūrimo, nors ir vykdė tyrimus šia linkme. Bet kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV numetė branduolines bombas ant Japonijos miestų Hirosimos bei Nagasakio ir juos sunaikino, rusai metė viską į šoną ir sutelkė visas jėgas, kad sukurtų savo branduolinę bombą. Sovietai okupuotoje Vokietijos teritorijoje rinko informaciją apie šios šalies mokslininkų darbus, o kai tik galėjo, iš Vokietijos į Rusiją pervežė ne tik raketinės technikos gamyklas, bet ir visą jų personalą.
Prie greitesnio atominės bombos sukūrimo prisidėjo ir šnipai. Įdomu ir tai, kad sovietai su savo „socializmo statyba“ ir visomis komunistinėmis idėjomis buvo taip susukę žmonėms protą, kad ne vienas užsienio mokslininkas Sovietų Sąjungai šnipinėjo net be užmokesčio, o tiesiog iš idėjos.
Galima teigti, kad sovietų atominę bombą sukūrė vokiečiai ir žydai.
1949 metų rugpjūčio 29 dieną Kazachstane esančiame Semipalatinsko poligone buvo išbandyta pirmoji sovietų atominė bomba. Nuo tos dienos prasidėjo branduolinės ginklavimosi varžybos. Tam abi supervalstybės skyrė didžiules lėšas ir abi netrukus pradėjo gaminti termobranduolinius (vandenilinius) ginklus.
Aktyviai buvo kuriamos ir branduolinių užtaisų gabenimo priemonės. Iš pradžių tai buvo strateginiai bombonešiai, o vėliau raketos.
Iš Plungės – į Londoną
1959 metų kovo 4 dieną paprastas naudoti antžeminio bazavimo raketų kompleksas R-12 buvo priimtas į sovietų kariuomenės ginkluotę. Serijinė R-12 gamyba buvo pradėta Dnepropetrovsko, Permės, Orenburgo, Omsko gamyklose. Per visus tuos metus buvo pagaminta daugiau negu 2300 šio tipo raketų.
Dauguma vidutinio nuotolio raketinių dalinių buvo išdėstyti Pabaltijyje. Tokio tipo raketos buvo atvežtos ir į Lietuvą. 1960 metų rugsėjį Plungės rajone, Plokštinės miške prie Plokščių kaimo, pradėta statyti pirmoji sovietų šalyje požeminė raketinė bazė. Platelių ežero pakrantės, Plokštinės miškas labai tiko karinės bazės statybai: gana didelis aukštis virš jūros lygio (beveik 160 metrų), lengvas gruntas (smėlis), mažai gyventojų. Keletas netoliese stovėjusių vienkiemių buvo nukelta, o jų gyventojai už sodybas sumokėta po 4500 rublių.
Bazę statė 10 000 kareivių statybininkų, kurių dauguma buvo estai. 27 metrų gylio šachtas jie kasė kaip šulinius – kastuvais. Iškastą iš šachtų gruntą pylė ant naujo kelio, tiesiamo į Plokštinę. Centre tuo pat metu išrausė duobę, išbetonavo, sustatė visus įrenginius (elektros ir radijo stotis, vadovavimo pultą, technologinį bloką), įrengė poilsio kambarį budėtojams. Po to užklojo stogą, užpylė jį sandarinimo medžiaga, kad į patalpas nepatektų vanduo, ir viską užvertė žemėmis. 1962 metų gruodžio 31 dieną statybos darbai buvo baigti. Dešimtą valandą vakaro, prieš pat Naujuosius metus, raketininkai pradėjo karinį budėjimą.
Raketų paleidimo aikštelė buvo aptverta tvora, kurią sudarė 6 apsauginės linijos: spygliuotos vielos, signalizacijos, aukštos elektros įtampos ir kita. Į šachtas buvo nuleistos keturios termobranduolinės raketos R-12. Tokia raketa su galvute siekė 23 metrus (19 metrų raketa nešėja ir 4 metrų raketos galvutė). Raketos buvo vidutinio nuotolio, galėjo nuskristi iki 2280 kilometrų. Vienos raketos galingumas – nuo 1 iki 2,3 megatonos.
Šalia raketų aikštelės buvo pastatyta valgykla, dvejos medinės kareivinės kas trys paros besikeičiančiai 9 karininkų ir 22 kareivių budinčiajai pamainai. Pamainos keisdavosi antradieniais ir penktadieniais. Vienoms pamainoms tekdavo budėti 3 paras (antradieniais–ketvirtadieniais), kitoms – 4 paras (penktadieniais–pirmadieniais). Pamainos viduje keisdavosi kas 6 valandos.
Raketos buvo nukreiptos į vienas ar kitas Vakarų šalis – Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją. Kas 3–4 metai kryptis buvo keičiama. Laimei, jų panaudoti neteko.
Tiesa, vieną kartą strateginės paskirties raketinės pajėgos europinėje Sovietų Sąjungos dalyje buvo gavusios įsakymą pasirengti galimam balistinių raketų paleidimui. Iš saugyklų buvo išgabentos raketos, prie jų prijungtos kovinės galvutės, o junginių įguloms buvo duotas įsakymas budėti savo pozicijose. Tai buvo1968 metų rugpjūčio 21 dieną, pradėjus karinę operaciją pavadinimu „Dunojus“ – į Čekoslovakiją įvedus daugiau negu 500 000 sovietų karių ir 5000 tankų. Taigi galima spręsti, kad Sovietų Sąjungos vadovybė baiminosi NATO bloko kariuomenių invazijos į Čekoslovakiją ar net branduolinio karo pradžios. Tačiau sovietų tankus bei karius Prahos gatvėse pasitiko tik civiliai manifestantai. Stichiniuose susirėmimuose žuvo daugiau kaip šimtas Čekoslovakijos gyventojų ir 12 sovietų karių, tarp jų – trys lietuviai.
Sunaikintos raketos
Raketos R-12, priklausomai nuo eksploatacijos, būdavo tinkamos naudoti 5–15 metų. Plokštinėje per visus 16 metų jos buvo pakeistos tik kartą. Aštuonios raketų galvutės buvo saugomos karinės bazės sandėlyje. Raketos nešėjos buvo sandėliuojamos Šateikiuose, nes Plokštinėje nebuvo vietos. Šateikiuose tam buvo pastatytas sandėlis. Šateikiai turėjo ir savas – irgi aštuonias, tik antžemines, raketas. Jos buvo pastatytos metais anksčiau negu Plokštinėje, 1961-aisiais.
Plokštinės požeminė ir Šateikių antžeminė raketinės bazės sudarė 79-ąjį raketinį pulką. Jo štabas buvo Šateikiuose. Karininkai gyveno Plungėje, tik budėti važiuodavo į bazę. O štai kareiviai per visą tarnavimo laiką bazės teritorijos beveik nepalikdavo. Plokštinėje tarnavo ir keturi lietuviai, bet jie net nenumanė, kad tarnauja Lietuvoje.
1989 metais visa Lietuvoje dislokuota strateginės paskirties branduolinė raketinė ginkluotė buvo išmontuota ir išgabenta į naikinimo bazę Baltarusijoje.
Petras Ivanauskas
