Vienas pirmųjų užpernai sukritikavęs ką tik užgimusį ir „slibinu“ anuomet pakrikštytą „Leo LT“ projektą, ekonomistas Raimondas Kuodis ir toliau tvirtina, kad šis projektas yra girnapusė, smukdanti visuomenės gerovę.
R.Kuodis anksčiau yra tvirtinęs, kad daugelį mūsų valstybės problemų sukelia korupcija ir bukumas. Pagrindine „Leo LT“ kaip problemos priežastimi ekonomistas įvardija antrą iš šių veiksnių - bukumą.
- Kaip vertinate krašto ekonominę padėtį? Kas mūsų laukia?
- Sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Šiuo metu yra keturios didelės jėgos, kurios stumia daugelio šalių ekonomikas į labai gilų nuosmukį. Pirmoji - tai dar Johno Meynardo Keyneso aprašytas multiplikatorius, kai mažėja pasaulinė prekyba, galimybės eksportuoti, o tai smukdo mūsų ekonomiką. Lietuvos ypatumas dar ir tas, kad srebiame nekilnojamojo turto burbulo sprogimo padarinius.
Antra jėga - vadinamasis pasitikėjimo multiplikatorius. Visuomenę - vartotojus, namų ūkius, investuotojus - užplūdo didelė pesimizmo banga. Nebeinvestuojama, mėginama labiau taupyti. Tai dar labiau mažina paklausą ir dar labiau gilina ekonomikos nuosmukį.
Trečioji - vadinamasis kiekybinis kredito suvaržymas, kai bankai, suvokdami situacijos neapibrėžtumą, vengia skolinti net geroms įmonėms, nes tai, kas šiandien yra gera įmonė, po savaitės ar mėnesio gali tapti bloga įmone.
Galiausiai - ciklą gilinanti fiskalinė politika. Deja, Lietuva turi veržtis diržus, mažinti viešąsias išlaidas, didinti mokesčius tada, kai iš esmės reikėtų elgtis priešingai. Taip daroma todėl, kad Vyriausybė neturi rezervų, kuriuos galėtų panaudoti sunkmečiu, ir negali leisti sau prabangos skolintis - išplatinti vertybinių popierių Vakaruose nesugebėjo net Gedimino Kirkilo Vyriausybė, o tada padėtis finansų rinkose buvo geresnė. Naujoji Vyriausybė priversta eklektiškai skolintis palyginti nedideles sumas.
Šitos keturios jėgos viena kitą sustiprina. Štai kodėl pasaulis sparčiai ritasi keliu, kuris buvo pramintas pirmaisiais praėjusio amžiaus Didžiosios depresijos metais. Pasaulio politikai dabar bando sugalvoti, ką šiems keturiems smagračiams priešinti. Daug šovinių jau iššaudyta, bet tai nelabai padėjo. Kai kuriuose kraštuose palūkanų normos yra lygios nuliui. Iš esmės lieka tik koordinuotas fiskalinis stimulas, dėl kurio buvo tariamasi „G-20“ susitikime.
- Ar prasminga dabartinę būklę lyginti su 1929-1933 metų depresija, kai valstybių vaidmuo, intervencijos galimybės buvo kur kas mažesnės nei šiandien?
- Iš tikro yra naujų teorinių dalykų, apie kuriuos ano meto ekonomistai net nežinojo ir kurie šiandien gali būti pritaikyti centrinių bankų, finansų ministerijų. Kad ir masinis pinigų „spausdinimas“. Tai vyksta JAV, Didžiojoje Britanijoje. Šie centriniai bankai supirkinėja rinkoje esančius privačius ar vyriausybės išleistus vertybinius popierius, išleisdami į rinką trilijonus dolerių.
Didžiosios depresijos metu nebuvo supratimo, kad taip galima ir verta elgtis. Buvo mėginta sumažinti palūkanų normas iki nulio, bet tai nepadėjo, nes lūkesčių smagratis buvo labai galingas. Pagal ekonomistų vertinimus, JAV centrinio banko palūkanų norma šiuo metu turėtų būti apie minus 6 proc., o ne nulis. Bet labiau palūkanų sumažinti neįmanoma.
Pasitikėjimo kritimas, kuris sukėlė panišką baimę dėl ekonomikos ateities, toks pat didelis ir šiandien, tačiau politikos vykdytojai prisimena Didžiosios depresijos padarinius (Antrasis pasaulinis karas), turi didesnį priemonių arsenalą ir geresnį suvokimą, kad reikia kapanotis ne pavieniui, o derinti savo veiksmus. Bet ar bus išdrįsta tomis priemonėmis naudotis?
Europos Sąjunga, ypač Vokietija, iki šiol buvo gana skeptiška dėl biudžetų deficito didinimo. Daugelis pasaulio ekonomistų kalba apie koordinuotą politiką tam, kad nebūtų „zuikiavimo“, naštos perkėlimo ant svetimų pečių, kai vieni mėgina ką nors daryti, o kiti tiesiog laukia, kada padidės jų eksportas dėl to, kad kiti paskatino savo ūkius.
Koordinuotas skatinimas yra daug veiksmingesnis ir viešųjų ryšių prasme: jis sukuria pasitikėjimą rinkose. Prieš beveik metus matėme centrinių bankų koordinuotą veiksmą, kai jie tą pačią dieną ryžtingai sumažino palūkanų normas. Tai buvo tikrai gera žinia rinkoms. Dabar iš esmės vyksta kova dėl pasitikėjimo atgavimo. Kol bus įsišaknijęs pesimizmas, niekas neprivers žmonių leisti pinigus, investuoti, pirkti akcijų ir pan.
- Ar įmanoma prognozuoti artimiausių dvejų metų perspektyvą Lietuvai?
- Bendras prognozuojančių institucijų sutarimas yra tas, kad Lietuva iš dabartinio nuosmukio išbris šiek tiek vėliau nei kiti kraštai, nes mūsų laukia dar vienas išbandymas: Ignalinos AE uždarymas, galintis smarkiai sumažinti bendrąjį vidaus produktą ir padidinti infliaciją. Tiesa, dujų kainos pastaruoju metu yra nukritusios, tad elektros brangimas nebus toks didelis, kaip oficialiai prognozuota. Šiaip ar taip, tikėtina, kad atsigausime šiek tiek vėliau. Bet apskritai visi daugmaž vienu metu ir krinta, ir kyla. Tai globalizacijos pasekmė.
- Kada Lietuvos namų ūkiai galės liautis griežtai taupę ir atkus?
- Pastaruosius keletą metų namų ūkiai buvo pernelyg optimistiški. Matėme, kaip sparčiai didėjo automobilių, įvairių buities prietaisų importas. Žmonės į nuosmukį sureagavo tinkamai: atsisakė dalykų, kurie jiems nėra mirtinai reikalingi - antai naujesnių automobilių ir panašiai. Juk niekas be automobilių, kompiuterių ar mobiliųjų telefonų neliks - kurį laiką pagyvensime su senesniais modeliais.
Taigi jau pasireiškė tam tikras ekonominis nacionalizmas - juk mano minėtos prekės nėra gaminamos Lietuvoje. Tad įvyko paklausos poslinkis nuo importuojamų prie Lietuvoje gaminamų prekių. Ir tai gerokai sušvelnina mūsų kritimą.
- Kaip vertinate dabartinės valdančiosios daugumos pastangas spręsti ekonomikos problemas?
- Aš siūliau savo mokesčių reformos viziją, kuri buvo įgyvendinta tik iš dalies. Seniai siūliau užkaišyti mokestines skyles atsisakant gausybės mokesčių lengvatų. Bet dabartinė reforma gerokai skiriasi nuo mano modelio. Siūliau labiau didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir taip nešvaistyti politinio kapitalo, ieškant mažesnių mokestinių įplaukų, kaip automobilių apmokestinimas.
Taip pat siūliau diferencijuoti neapmokestinamą minimumą. Tai buvo padaryta, bet ne taip, kaip aš siūliau. Buvo įvestas sveikatos draudimo mokestis, kuris neturi savo neapmokestinamo minimumo, beje, kurio ir bazė buvo keista. Todėl visa pajamų mokesčio reforma tapo ekvivalentiška senai 24 procentų sistemai, su 90 litų didesniu neapmokestinamu minimumu.
Taigi siūliau didesnį neapmokestinamų pajamų dydį, nemažinant 24 proc. tarifo, todėl gerokai progresyvesnę mokesčių sistemą. Tai būtų leidę dabartinei valdančiajai koalicijai mokesčių progresyvinimo srityje atlikti darbą, kurio vis niekaip neatliko socialdemokratai - tik veiksmingiau ir nepadidinant naštos biudžetui.
- Biudžete veriasi didžiulė nesurenkamų pajamų skylė. Kokios klaidos tai lėmė?
- Vieši komentatoriai dažnai daro įprastą logikos klaidą, manydami, jog „po to“ yra „dėl to“. Neteisinga teigti, kad „pajamų skylė“ atsirado dėl mokesčių reformos. Turime savęs klausti: kokia ji būtų buvusi, jei nebūtų buvę šitos mokesčių reformos? Ji būtų buvusi daugmaž dvigubai didesnė. Nors, žinoma, buvo padaryta klaidų. Ne tik dėl sveikatos draudimo. Antai buvo perlenkta lazda su naujais akcizų dydžiais.
Dar viena klaida - kontrabandos turguose toleravimas. Reikėjo liepti statyti kasos aparatus, kad būtų mokamas lietuviškas, o ne lenkiškas PVM, tarkime, už importuojamą lenkišką kiaulieną. Gal tada ir svarstyklių nereikia? Tačiau, užuot žengus šį ryžtingą žingsnį, buvo sugalvoti kažkokie beprasmiai registracijos žurnalai. Pagal tą pačią logiką, būtų galima išmėtyti žurnalus Nemuno pakrantėse, kad cigarečių kontrabandininkai ką nors juose įrašytų.
Negalima leisti nemokėti lietuviško PVM už importuojamas prekes. Tada išnyktų kalbos, kad turime taikytis prie mažiausių PVM tarifų atskiroms prekėms aplinkinėse šalyse.
- Prieš dvejus metus Jūs pirmas ėmėte kalbėti apie „Leo LT“ projekto ydingumą. Dabar jau iš visų pusių girdėti „atsitokėjusių“ kritikų balsai. Gal galėtumėte priminti skaitytojams, kas iš tiesų įvyko?
- Formalus valdžios trimituotas pretekstas vykdyti šį projektą buvo tas, kad, sujungus laidų ir transformatorinių raizginius, iš to neva kas nors išeitų. Tačiau tikroji sandorio esmė, mano nuomone, buvo neskaidrūs akcijų mainai, išnaudojant tai, kad VST buvo dirbtinai pagerinę savo padėtį - mažai investavo, kad turėtų geresnius pinigų srautus. Nes turbūt seniai šiems mainams ruošėsi.
Tuo metu „Lietuvos energija“ elgėsi priešingai: neindeksavo viso savo turto (Kruonio ir Kauno HE), „nesugebėjo“ paprašyti didesnių kainų „kepurių“ net už tą turtą, kurį indeksavo, ir gerokai daugiau investavo, kad pinigų srautai būtų kuo blogesni.
Todėl neturėtų stebinti, kad VST sumanė pasididinti savo dalį Lietuvos elektros energetikoje, savo dirbtinai pabrangintas akcijas iškeisdama į dirbtinai nupigintų valstybės valdomų įmonių akcijas.
Dabar, kaip ir prieš dvejus metus, laikausi nuomonės, kad šito projekto nereikėjo, nes jokių naujų pinigų, reikalingų strateginiams energetikos projektams, tai neatnešė. VST į „Leo LT“ tik perkėlė dividendus, kuriuos sunešė elektros vartotojai gerokai permokėdami už elektrą. Blogiausia tai, kad nėra visuomenės pasitikėjimo šiuo projektu. Pamažu ir politikai supras, kad „Leo LT“, atrodo, tapo ne „varikliu“, bet „girnapuse“.
Deja, Konstitucinis Teismas (KT) net nenagrinėjo svarbiausio epizodo - akcijų natūrinių mainų - šioje epopėjoje, nes Seimas, galbūt sąmoningai, to ir nepaprašė. Buvo klausiama antraeilių dalykų apie valdymą, ar formaliai atsirado nauja monopolija. KT išvadose net rašo, kad „valstybė turėjo teisę pasikviesti į projektą esamą partnerį“, nors 99 procentams žmonių turbūt yra aišku, kad buvo atvirkščiai: būtent valstybė buvo įtraukta į šitą sandorį. Net internete gausu buvusio premjero ir ūkio ministro interviu, kur jie sako: „Kas čia blogo, kad privatus partneris pasisiūlė?“
- Ar KT kvietė jus į apklausą ir ar finansiniai dalykai yra KT kompetencijos dalykas?
- Į apklausą nekvietė, o dėl kompetencijos, tai viskas priklauso nuo to, ar KT „išsišaukia“ Konstitucijos dvasią, ar ne. Pirmuoju atveju galima žiūrėti plačiau, matyti esmę, reiškinio šaknis. Šiuo atveju KT į reikalą pasižiūrėjo siaurai. Bet Lietuvos problema yra ta, kad neskaidrūs dalykai teisiškai gali būti įforminti nepriekaištingai.
- Ar tai, kad valstybė buvo įtrauka į „Leo LT“ projektą, leidžia manyti, kad pirmiausia į jį buvo įtrauktos savanaudiškų interesų turėjusios politinės partijos?
- Lietuvos energetika ypatinga tuo, kad ji sugeba sukurti daug politinių lavonų ir daug nepelnytai iškilusių politikų populistų. Šiuo atžvilgiu energetika yra galinga „bomba“ po mūsų politinės sistemos pamatais. Net viena realiausių kandidačių į prezidentus Dalia Grybauskaitė pasakė, kad „Leo LT“ buvo oligarchizacijos viršūnė. Šis projektas sukėlė visuomenėje didelį neteisingumo jausmą, kuris žmonių gerovei, savijautai kenkia ne mažiau nei pajamų mažėjimas.
- Bet užpernai kone visos parlamentinės jėgos sutartinai balsavo už „slibiną“.
- Yra žurnalistų aprašytų pavyzdžių, kai politikai atvirai prisipažindavo esantys „blondinai“ šiuo klausimu, tačiau tuo pat metu klausdavo, kaip galėtų šitam puikiam projektui padėti. Seimas ir prezidentas buvo gudriai užliūliuoti.
Viskas buvo daroma paskubomis, teisinantis, kad kone kitą savaitę jau reikės užsakyti reaktorius ar pasirašyti sutartis su partneriais. Bet dabar, kaip matome, jokios skubos nėra. Reaktoriai neužsakinėjami, o prezidentas džiaugiasi, kad dar po pusės metų kažkas galų gale parodys viso šito reikalo „verslo planą“. Kaip ekonomistas iš pat pradžių sakiau, kad pirma turėjo būti verslo planas, ir tik po to - parenkami instrumentai jam įgyvendinti.
Seimas arba nesuvokė, kas vyksta, arba sąmoningai dėl kokių nors priežasčių mėgino užsimerkti prieš realybę.
- Esate sakęs, kad blogų sprendimų priežastys tegali būti dvi - arba korupcija, arba bukumas. Kuri iš jų yra „Leo LT“ priežastis?
- Mano intuicija sako, kad šiuo atveju antrojo veiksnio buvo daugiau. Bet gal aš klystu - juk nė vienai teisėsaugos institucijai sandoris neužkliuvo...
Vladimiras LAUČIUS
