Andrius Kubilius, matyt, sveikindamas savo politikos oponentą Algirdą Brazauską su artėjančiu gimtadieniu, jam dedikavo vieną iš kassavaitinių savo komentarų. "Patriarcho ruduo" (žr. Veidas, 2003 m. rugsėjo 11 d., p. 41) - taip vadinasi A. Kubiliaus interpretacija Gabrielio Garcia Marquezo garsaus romano motyvais.
"Atrodo, kad patriarchas pavargo. Jam viskas atsibodo. Viskas nervina. Net su kateriu nebegalima ramiai paplaukioti", - lengva ranka rašo A. Kubilius. Paminėjęs patriarcho veiklą CK, Sniečkaus ir Griškevičiaus pamokėles, net ir Landsbergio demokratijos pamokas, autorius vis dėlto nutyli pagrindinį dalyką - savo paties vaidmenį patriarcho gyvenime. Mėginant ištaisyti ši faktinį trūkumą, spec. "Omni Laikui" buvo parašytas "Patriarcho rudens" lietuviškos versijos tęsinys.
"Patriarcho nemiga ir kregždutės". II dalis.
Ėjo lemtingi mūsų Kraštui 2001 metai. Vasara įpusėjo, o netoli už Krašto lygumų jau matėsi lemtingas ruduo, kai Patriarchas buvo pakviestas vėl sugrįžti į savo Rūmus. Ėjo Patriarchas į Jam vėlei patikėtus Rūmus nenoriai, žinodamas, kad ruduo tikrai bus žvarbus ir lietingas. Kraštas dar buvo neatsigavęs nuo pavasarinių griaustinių ir vasaros kaitros, kurių pėdsakai dar buvo pasilikę.
Žinojo Patriarchas, kad pats sunkiausias metų laikas Jam bus ruduo. Reikės vėl Kraštą statyti nuo galvos ant kojų. Krašto tauta buvo gerokai įsiaudrinusi. Per visą Kraštą ėjo galinga tautos protestų, mitingų banga prieš svetimšalių įsiveržimą į amžinąją žemaičių tvirtovę - Mažeikius. Kitados Patriarcho išpuoselėta “Mažeikių nafta”, be varžytynių jau padovanota Naujosios Žemės atstovams, beje, apsišaukėliams. Skaudu buvo Patriarchui, kad Krašto turtas pusvelčiui ir nesąžiningai padovanojamas svetimšaliui. Ir vėl pradėjo Patriarchą kamuoti nemiga, kuri buvo praėjusi Jam paliekant beveik gerai sutvarkytas savo Krašto valdas. Išėjo Patriarchas laimingas, norėdamas pagyventi sau. Tuokart net nenujautė Patriarchas, kad Jam vėl teks sugrįžti. Bet sugrįžti jau į kai kurių genčių vadukų apniokotą, Naujosios politikos nustekentą, tarpusavyje susipykusiųjų Kraštą. Ir vėl iš naujo teks statyti tai, ką 1999-2000 metais su didžiausiu nuolankumu, atsidėkodamas Krašto Lyderiui Nr. 1 už suteiktą galimybę pavadovauti Krašto Rūmams, sugriovė Lyderio Favoritas Nr. 1.
Kad ir kaip buvo sunku Patriarchui, nusprendė Jis, kad neverta gadintis sau kraujo dėl Lyderio ir Favorito bei vietinės reikšmės vadukų padarytų paikysčių, kaip rašo rašytiniai įstatymai bei šaltiniai, o reikia drąsiai pasitikti gyvenimo negandas.
Kuo daugiau Patriarchas skaitė rašytinius įstatymus bei šaltinius, tuo labiau suprato, kad sunkoka bus pataisyti Favorito padarytas paikystes. O Lyderio ir Favorito paikysčių buvo pridaryta iki valei ir net su kaupu! Vien Patriarchui pagalvojus apie tokias paikystes, kaip Krašto žmonių supriešinimas, apgaulinga žemės reforma, kurios padariniams dar ir dabar nesimato galo, vėl ima nemiga.
O ką jau kalbėti apie Lyderio pasodintą ąžuoliuką, kai jis iškilmingai apgavo ąžuolų Krašto gyventojus pasakęs jog žemės reforma baigta, o pasislėpęs Krašto širdies rūmuose Neries pakrantėje šalia barikadų krizeno kartkartėmis suniūniuodamas teisuolių himną "Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos". Tuo tarpu Patriarchas, nemigos kamuojamas, sapnavo pranašišką sapną apie neprigysiantį Lyderio ąžuoliuką.
Prisimena Patriarchas, kaip Favoritas, neatsilikdamas nuo Lyderio, skleidė Kraštui erezijas, neva jis savo Krašto neišparduoda, o tiktai paskolina svetimšaliui… Supranta Patriarchas, kad žmogus be darbo - ne žmogus, tačiau niekaip negali Patriarchas suprasti, kas leido, kad Kraštas pasiektų tokio nedarbo aukštumas! Ir vėl Patriarchui prasideda galvos skausmas!
Žino Patriarchas, kad Krašto ateitis priklauso nuo gyventojų sveikatos, apsišvietimo ir kultūros, tačiau Patriarchas nejuokais išsigando, kai sužinojo, jog Favoritas 1999-2000 metais vadovaudamas Krašto Rūmams atėmė iš Iždo paskutinius grašius, priklausančius Krašto gyventojų sveikatai ir kultūrai! Taip Favoritas užsitarnavo Taupytojo vardą, o jo paskatinti Krašto gyventojai susiveržė diržus iki paskutinės skylutės. Pinigų stokojo visi. Išskyrus, žinoma, Rūmų dvarininkus. Liūdnos tuomet buvo Patriarcho akys!
Supranta Patriarchas, kad po Lyderio ir Favorito valdymo Jam yra sunku daug ką pakeisti gimtajame Krašte. Tačiau Patriarchas nejaučia neapykantos kregždutėms. Juk jos norėjo Kraštui gero, o išėjo - “kaip visada”… Supranta Patriarchas, kad per naktį iš galingų kregždžių smulkiomis kregždutėmis virtę Lyderis ir Favoritas, niekada neprisipažins atsikirpę sau ir savo pasekėjams gabalėlį dangaus. Ir plasnodami savo susikurtoje padangėje niekada nematys išsiskleidusių rožių.
Kuo Patriarchui blogiau, tuo kregždutėms geriau. Ir niekaip nesupranta kregždutės, kodėl, nors ir aukštai skraidydamos, viso Krašto jos vis tiek nepamato. Mato lakstančią šunaują, pastebi išasfaltuotą keliuką, net kylančius Valdovų rūmus, naujus tiltus mato. Tik nepakyla kregždutės tiek, kad visą Kraštą pamatytų.
O Patriarchas, tvirtai ant žemės stovėdamas, visą Kraštą mato. "Gal mes ir panašūs su eksFavoritu, - kartais sau leidžia pagalvoti Patriarchas. - Abu mes mylime savo Kraštą, abu norime jam gero". Amžininkai tuo tarpu jau užfiksavo, kad eksFavoritas Kraštą myli kaip knygose parašyta, o Patriarchas - dar ir širdimi. Iš čia ir nemiga, kurios Patriarchas nelinkėtų ir kregždutėms.
Tačiau sunkūs valdymo metai išmokė Patriarchą ir nemigą išnaudoti tikslingai. Taip ir atsidūrė mėgstamiausia eksFavorito knyga -G. G. Marquezo "Patriarcho ruduo" ant jo naktinio staliuko. Užvertęs paskutinį puslapį ir išjungęs stalinę lempą Jis suprato, kad gyvenimas yra tik vienas. Ir tiek nedaug jame nugyventa sau, kiek laiko surijo beprasmiškos kovos su kregždutėmis ir jų sukamais malūnais… Bet ką padarysi, toks jau Patriarcho likimas.
Praeis ruduo, ateis žiema, po to pavasaris, vasara ir vėl ruduo… O sau nėra laiko kada gyventi, mąstė Patriarchas. Nežinome, ar mūsų Patriarchas pavydi Marquezo Patriarchui?.. Tačiau kai mūsų Krašto Patriarchas pasilieka vienas, matyt, dažnai pagalvoja: “O ko gi pavydėti Patriarchui”?.. Nemigos?
