Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto mokslininkė Aelita Zabulionė teigė, kad su ekologiškais produktais ir jų žymėjimo viskas labai paprasta.
„Įstatymuose parašyta tvarka, kad žodis „ekologiškas“ gali būti uždedamas tam tikrais atvejais – jei maistas augintas tam tikru būdu, nenaudojant cheminių pesticidų.
Ir jei produktas atitinka keliamus reikalavimus, kurie yra periodiškai tikrinami, ant produkto atsiras žodis ekologiškas ir ovalo formos ženkliukas, patvirtinanti sertifikatą, pagal kurį produktas yra laikomas ekologišku.
O štai žodžiai „bio“, „organinis“, „žalias“, „natūralus“, „planetai palankus“ gali neturėti nieko bendro su ekologija. Tai gali būti pasirinkimas pranešti vartotojui, kad taip vadinasi produktas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ kalbėjo mokslininkė.
Stengiamasi apgauti pirkėją?
Paklausta, ar tai neatrodytų pirkėjo apgaulė, pašnekovė konstatavo, kad išties pirkėjas apgauna pats save.
„Kai perkame karalių tortą, tikrai nesitikime, nei kad karališka šeima jį gamino, nei kad receptą sukūrė. Mes tarsi suvokiame, kad tai yra komercinis pavadinimas. Su žodžiu „bio“ yra lygiai tas pats. Noriu tik priminti, kad natūralus nebūtinai reiškia geras, nes natūralus gali būti ir gyvsidabris, ir musmirės, bet tai nereiškia, kad tai yra gerai mūsų kūnams ar maistui. Čia lygiai tas pats.
Dažniausiai gamintojas užrašo „bio“ batonėlis, uždeda žalią foną su geltonomis gėlytėmis, kad būtų arčiau gamtos. Bet jis neteigia, kad tai yra geriau, žmogus šitaip nusprendžia pats ir suteikia prasmę tam tikram žodžiui, spalvoms net neįsigilindamas, koks tai produktas“, – konstatavo A. Zabulionė.
Atidžiau vertinti auginant vaikus
Mokslininkė teigė, kad šiaip visiškai nebūtina skaityti maisto etikečių, mat daugeliu atvejų parduodamas saugus maistas. Tačiau didesnis poreikis tą daryti gali atsirasti atskirais gyvenimo momentais.
„Galiu garantuoti, kad visas maistas, kuris parduodamas autorizuotose vietose, tai reiškia, ne pakelėje, o parduotuvėje, turguje, kuris turi leidimus tą daryti, jis yra saugus ir maistingas.
Tik etiketes pradedame skaityti, kai turime tam tikrų tikslų. Pavyzdžiui, auginame vaikus ir jiems norime suteikti patį geriausią, švariausią produktą su mažiausiai priedų, nes vaikai yra maži ir tie priedai greitai akumuliuojasi jų organizme.
Kai mes turime kažkokį tikslą, pavyzdžiui, užsiauginti raumenų arba padėti sau esant ligoms, pavyzdžiui, sumažinti hipertenzijos pasireiškimą, renkamės produktus su mažiau druskos. Bet tai daryti visiškai nėra privaloma. Tačiau jei norite protingai leisti pinigus, skirtus maistui, tada teks nemažai paskaityti prieš išleidžiant bet kurį eurą“, – patarė A. Zabulionė.
Mada valdo pasiūlą
13 metų tyrinėjusios ir rinkusios informaciją apie maisto produktus, maisto papildų etiketes mokslininkės laidoje pasiteirauta ir tai, ar ji pastebėjusi tokią tendenciją, kad jei su užrašu „bio“, tai produktas bus brangesnis.
„Tas žodis „bio“ yra kaip tendencija, panašiai kaip kažkada buvo su keto produktais, ir visi tie produktai buvo ženkliai brangesni, nepaisant to, kad sūris ir iki tol buvo keto, kaip juo liko ir po šios sąvokos išpopuliarėjimo. Esmė, kad tos tendencijos susijusios ne tiek su maistingumu ar natūralumu, tiek daugiau su mada.
Jei ateina kažkokia nauja mityba, ypač per influencerius, populiarius gydytojus, kurių klauso daug žmonių, labai dažnai gamintojai greitai persiorientuoja, uždeda reikiamus žodžius. Nemanau, kad tai yra blogai, nes skaitantis vartotojas ras tinkamą pasirinkimą, neskaitantis kaip ir jau priima sprendimą, kad pirks tai, kas bus po ranka“, – kalbėjo KTU mokslininkė.
Paklausta, ar tokia žymė „bio“ nėra vadinamojo „žaliojo smegenų plovimo“ elementas, pašnekovė nebuvo linkusi visiškai su tuo sutikti.
„Čia yra du variantai. Pirmas – kai ant pakuotės yra „bio“, kažkokios asociacijos į gamtą ir nėra jokio kito paaiškinimo. Kitas variantas yra, kai gamintojai rašo „green“, „bio“ ar „organic“ ir pagrindžia, pavyzdžiui, kad pakuotė yra iš perdirbto popieriais ar pakuotės, kuri lengviau rūšiuojama, ar produktas gamintas tokiu ir tokiu būdu, kuris yra palankesnis žmogui, aplinkai ir panašiai. Jei tai yra su paaiškinimu, to tikrai nepriskirčiau „green washingui“, tai tiesiog yra pardavimo strategija“, – kalbėjo A. Zabulionė.
Skirtingais etapais – skirtingos kokybės maistas
Kalbėdama apie tai, ar visada konservantai, daug pridėtinių medžiagų daro produktą blogą, vengtiną, mokslininkė konstatavo, kad vienareikšmio atsakymo nėra:
„Norėčiau iš kiek toliau pažvelgti, nes gyvenime atsiranda įvairių laikotarpiu. Vienu metu mes stengiamės sveikai maitintis, rūpintis viskuo, ką dedame į burną, vengiame visų priedų, renkamės kuo natūralesnį maistą.
Kartais, ypač jauname amžiuje, pradėjus karjerą, tu tiesiog stengiesi kažką padėti ant stalo, pasirūpinti šeima ir jos poreikiais ir ne visada finansais yra tokie, kad gali neribotai kažką pirkti.“
Pasak jos, nors tam tikri produktai neturėtų būti pirmu pasirinkimu, vartodami atskirais gyvenimo etapais nebus didelė blogybė.
„Taip, pavyzdžiui, mėsos produktai, kurie yra antros rūšies, turi daugiau užpildų – ne mėsos, o lašinių, ar gali turėti kviečių, sojų skaidulų, tai neturėtų būti primas pasirinkimas. Bet jei yra tam tikras momentas gyvenime, kai geresnio produkto tiesiog negaliu ar nenoriu sau leisti, tai yra absoliučiai normalūs produktai, kuriuos galima vartoti.
Tik vėlgi skatinu visada galvoti – kuo daugiau pinigų išleisime kokybiškam maistui, tuo mažiau jų reikės išleisti vaistams, nes vis tik nuo tinkamos mitybos ir prasideda mūsų sveikata“, – pabrėžė A. Zabulionė.
Ji priminė, kad jautriau į produktuose esantį konservantų kiekį reikėtų žiūrėti auginantiems vaikus. „Tuo metu suaugusiems, manau, kurį produktą naudojame labai mažais kiekiais, bet ilgą laiką, pavyzdžiui, padažus, pagardus, tas konservanto kiekis nėra reikšmingas kasdienėje mityboje, nebent tris kartus per dieną viską skandini ketčupe, tada jau kita istorija. Bet, manau, tokių yra vienetai.
Nereikia pamiršti, kad konservantas kaip tik padeda tam produktui, kol jį suvartosiu, išlikti geram, kad neapsinuodyčiau ir nereikėtų generuoti maisto atliekų“, – pridūrė mokslininkė.
Vaistinėse žmonės permoka net dvigubai: atskleidė, kaip vaistų ar vitaminų nusipirkti pigiau:
Patarimas, kurį verta įsidėmėti kiekvienam
Paklausta, į ką reikėtų atkreipti dėmesį dedant produktus į pirkinių krepšelį, kad jis būtų maksimaliai saugus ir naudingas, pašnekovė turėjo vieną bendrą patarimą.
„Kiekvienas turime skirtingų tikslų, skirtingų poreikių ir skirtingą sveikatą. Bet jei galėčiau duoti vieną vienintelį patarimą – būtų idealu, jei krepšelyje būtų kuo daugiau produktų, kurie yra neapdoroti. Taigi pagrindinis jūsų vaikščiojimas parduotuvėje bus prie baltymų, tai yra mėsa, žuvis, pieno produktai, riešutai ir daržovių skyriaus. Kuo daugiau tūrio ir vienetų sudarys tie produktai, kuriuos patys gaminsite, tuo bus geriau“, – pastebėjo A. Zabulionė.
Daugiau nei dešimtmetį produktų ir maisto papildų etiketes tyrinėjusi mokslininkė atkreipė dėmesį, kad svarbiausia yra nepatingėti paskaityti, ką žmogus perka, nebijo klausti ir išsiaiškinti tai, kas neaišku.
„Ką pastebėjau, kad naujų produktų – tiek maisto produktų, tiek papildų – atsiranda neįtikėtinais tempais. Ir į ką labiausiai norėčiau atkreipti dėmesį, nuo ko ir pradėjome, kad nedarytų žmonės sprendimų iš to, kaip jam atrodo. Jei paėmiau maisto papildą, ant kurio yra mėnuliukas, žvaigždutė, tamsiai mėlynas fonas, dar nereiškia, kad jis yra geram miegui.
Pats žmogus turi pasižiūrėti, kas yra veikliosios medžiagos, ar jos išties turi tokį poveikį, galima pagūglinti, ieškotis, net kreiptis į mokslininką ir parašyti laišką. Aš per savaitę gaunu net keletą laiškų su klausimu, kaip išnaikinti pelėsį namuose. Man labai džiugu, kad žmonės ieško gero, tikslaus atsakymo.
Jei kalbame apie maisto papildus, prieikite prie vaistininko ir paklauskite, kuris komponentas man padės užmigti, nepriimkite sprendimo vien iš paveiksliuko, nes tai yra lydinti, bet ne pagrindinė medžiaga. (...) Tos vizualinės priemonės skirtos priimti greitą, skubotą sprendimą“, – pabrėžė A. Zabulionė.
Paklausta, ar nėra kokio teisinio reguliavimo, kuris apgintų vartotoją nuo tokio galimo klaidinimo, pašnekovė konstatavo, kad vėlgi viskas čia iš esmės yra paties pirkėjo rankose.
„Yra reguliacija, tačiau ji apibrėžia sudėties pateikimą, tai reiškia, kad gamintojas įpareigojamas pateikti visą reikiamą informaciją, kad galėtum suprasti, kas tai yra per produktas. Ir liūdnoji dalis yra ta, kad vis tiek reikia skaityti ir stengtis suprasti, kas ten parašyta“, – kalbėjo mokslininkė.
