Tokia statistika vyrauja jau ne vienerius metus, tad kyla klausimas – kaip galima mirusiuosius pagerbti tvariau ir išvengti perteklinio šiukšlinimo?
Suteikite gamtai antrą galimybę
Vargu, ar būtų galima rasti kapą, kuris nebūtų papuoštas gyvomis, dirbtinėmis gėlėmis ar iš jų padarytomis puokštėmis ir vainikais. Nors daugelis žmonių tai, kuo dekoruoti artimųjų kapus, renkasi pagal savo skonį, vertėtų pagalvoti ir apie tai, kas yra draugiškiau aplinkai.
Pasak VILNIUS TECH Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėjos doc. dr. Aušros Zigmontienės, žymiai tvariau yra rinktis gyvas gėles, nes natūralūs, bet nebetinkamos išvaizdos augalai gali būti perdirbami. Išmetus juos į žaliųjų atliekų konteinerį, gamtai suteikiamas antra proga.
„Teisingai išrūšiavus nuvytusias gėles, medžių lapus, šakeles, jie perdirbami į kompostą, kuris vėliau naudojamas žemei atgaivinti. Taip anglis pereina atgal į dirvožemį. Vis tik, idealiausias sprendimas yra daugiamečiai, visžaliai augalai, kurie ilgai puošia kapą ir nereikalauja daug priežiūros, – dalijasi doc. dr. A. Zigmontienė.
Ji priduria, kad kitas labai sveikintinas ir tvarus sprendimas yra puokštės iš sezoninių ar sausų gėlių, augalų, eglių šakelių, kankorėžių, šermukšnių ir kitų natūralių medžiagų.
Nepaisant to, dirbtinės gėlės vis dar yra paklausios – žmonės jas renkasi dėl patvarumo, o tai ypač aktualu tuo atveju, kai artimieji palaidoti kitoje Lietuvos pusėje. Didžiausias dirbtinių gėlių minusas, pasak mokslininkės, yra medžiagų įvairovė, iš kurių jos pagamintos, o tai apsunkina atliekų rūšiavimo ir perdirbimo procesus, skelbiama pranešime spaudai.
„Dirbtinės gėlės gaminamos iš įvairių medžiagų – plastiko, metalo, tekstilės, todėl praktiškai neperdirbamos. Tuomet jos nugula arba į sąvartyną, arba keliauja į atliekų deginimo įrenginius – tuo visas jų gyvavimo ciklas iš esmės ir užsibaigia. Žinoma, jeigu šios gėlės tarnauja ne vieną sezoną – yra nuplaunamos, sutvarkomos ir naudojamos toliau, tai nėra pats blogiausias sprendimas“, – teigia VILNIUS TECH mokslininkė.
Būkite atidūs – kitaip galite padaryti meškos paslaugą
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės nelabai įsivaizduojamos ir be žvakių. Tai – vienas iš pagrindinių Vėlinių simbolių, tad dažnai žmonės ant kapo padeda ne vieną, o kelias žvakes, kurios, deja, labai greitai tampa atliekomis.
„Visi suprantame, kad norisi uždegti tas žvakeles, bet ar tikrai ant kapo reikia 10, 15, 20 žvakių? Nepamirškime, ko siekiame lankydami artimųjų kapus. Vienas iš tikslų – prisiminti tuos žmones. Abejoju, ar prisiminimai yra vertinami didelėmis gėlių puokštėmis ir dešimtimis žvakių“, – sako doc. dr. A. Zigmontienė.
Tvariausias pasirinkimas šiuo atvejus būtų daugkartinės žvakidės iš stiklo ar kitokios medžiagos, teigia mokslininkė. Nors pirminė investicija paprastai būna didesnė, ji greitai atsiperka ir mažina atliekų kiekį, nes kartas nuo karto tereikia pakeisti parafinu ar sojos vašku pripildytus įdėklus.
Vis dėlto doc. dr. A. Zigmontienė pastebi, kad daug žmonių vis dar naudoja plastikines ir stiklines žvakes, į kurias vaškas arba parafinas yra įlietas. Jas galima rūšiuoti ir perdirbti, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, ar jose nėra vaško arba parafino likučių – priešingu atveju žvakių perdirbti nebegalima ir reikia išmesti į mišrių atliekų konteinerį.
Jei vašką išvalyti pavyksta, belieka teisingai išrūšiuosi – stiklinius, plastikinius korpusus, taip pat žvakių viršūnėles, dažniausiai pagamintas iš metalo ar plastiko, išmesti į rūšiavimui skirtus konteinerius ir bent taip prisidėti prie tvarumo.
„Atliekų tvarkytojai, savivaldybės, seniūnijos prižiūri, kad prie kapinių būtų rūšiavimui, mišrioms ir žaliosioms atliekoms – lapams, medžių šakelėms, nudžiūvusioms gėlėms – skirtų konteinerių, tad žmonėms tereikia atkreipti dėmesį, kur ką mesti.
Į rūšiavimo konteinerius įmetę žaliųjų ar mišrių atliekų, padarysime meškos paslaugą – visos išrūšiuotos atliekos bus užterštos ir jų nebus įmanoma tvarkyti kaip antrinių žaliavų. Tokiu atveju rūšiavusio žmogaus darbas nueis veltui. Gerbkime vieni kitus ir Žemę, kurioje gyvename, nes gamtiniai ištekliai yra senkantys“, – sako doc. dr. A Zigmontienė.
Ar kapą uždengti plokštėmis – tvaru?
Dar viena netvari Vėlinių tendencija – dažnos kelionės automobiliu. Dažnai prie artimųjų kapų susirenka žmonės iš skirtingų Lietuvos miestų, kurie vėliau keliauja toliau ir taip dar labiau teršia aplinką.
„Siekiant tvarumo, giminaičiai turėtų stengtis kooperuotis ir į kapines važiuoti ne po vieną, o kartu. Be to, galima susitarti ir dėl to, kas ką padės ant kapo: vienas gali atsinešti žvakę, kitas – gėlių puokštę. Manau, kad to tikrai pakanka – juk, kaip sakoma, mylėti reikia gyvuosius, o mirusį artimąjį prisiminti galime mintimis, pašnekesiais ir prisiminimais apie jį“, – šypsosi VILNIUS TECH mokslininkė.
Tiesa, dažnų arba tolimų kelionių automobiliu pareikalauja ne tik kapų lankymas Vėlinių laikotarpiu, bet ir jų priežiūra. Nestebina, kad vis daugiau žmonių nusprendžia kapus visiškai uždengti plokštėmis ar plytelėmis – tokiu atveju jie nebeprivalo dažnai jų tvarkyti, o kartu – važinėti į kapines automobiliu ir taip prisideda prie tvarumo. Tiesa, lazda turi galus – kapų uždengimas turi ne tik pliusų, bet ir minusų.
„Įsivaizduokime, kad visas kapo plotas yra uždengtas plokštėmis. Kur turi sunktis sniego tirpsmo, lietaus vanduo? Stipriai sumažinus dirvožemio plotą, vanduo nebegali filtruotis į gruntą. Tai ypač aktualu šiais laikais, kai vyksta klimato kaita ir dažnai pasitaiko itin smarkūs, intensyvūs lietūs, kai per trumpą laiką iškrenta labai didelis kritulių kiekis.
Taigi, galbūt tvariau būtų kapą užpilti akmenukais ar palikti atvirą plotą ir jį apsodinti daugiamečiais augalais“, – sako VILNIUS TECH Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėja doc. dr. A. Zigmontienė.
Pagal ponios logiką negalima asfaltuoti kelių, nes lietus nesusigeria.
