Lietuvos dailės muziejus lapkričio 11 d., penktadienį, 16 val. kviečia į Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 24) atidaromą Juozo Gecevičiaus kūrybos parodą „Žemiško grožio daina“ (veiks iki 2012 sausio 8 d.).
Parodoje „Žemiško grožio daina“ dailininkas Juozas Gecevičius pristato per 60 akvarelės technika atliktų darbų, grafikos darbų, per 10 keramikos kompozicijų. Ekspozicijoje rodomi portretai, peizažai, ekslibrisai, atvirukai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, iš dailininko dirbtuvės, keletą darbų parodai paskolino menotyrininkė Aldona Dapkutė.
„Pasirinkęs keramikos specialybę, kaip ir daugelis kitų keramikų, savarankišką darbą pradėjo nuo vazų kūrimo. Kiek įsibėgėjęs ėmė linkti į dekoratyvines kompozicijas. Einant laiku, pagrindine Gecevičiaus kūrybos sritimi tapo akvarelė. Tai joje išsiliejo vaiski grožio vizija – piliakalnių, vienkiemių, laukų, miškų vaizdai, neleidę ramiai gyventi“, – pasakoja parodos kuratorė Danutė Skromanienė.
Juozas Gecevičius gimė 1930 m. Marijampolės aps., Krosnos vlsč., Vytautiškių kaime. Dailininko žodžiais, vaikystė ir jaunystė prabėgo šalia ošiančio Kalniškės miško, Žaliosios girios mėlynės ir Palių spanguolynų. 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške įvyko partizanų susirėmimas su NKVD kariuomene. Šis įvykis padarė įtaką būsimo dailininko pasirinkimui: 1947 m. Gecevičius tapo Šarūno rinktinės Varmo grupės ryšininku. 1962 m. Vilniuje baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Nuo jaunumės dailininkas juto turintis mokymo gebėjimų – Vilniaus pedagogikos mokykloje skaitė meno istorijos kursą, dėstė piešimą, trisdešimt penkerius metus dirbo Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Neseniai atšventė 80-metį. Lig šiol yra aktyvus dailės gyvenimo dalyvis. Priklauso Lietuvos dailės ugdytojų draugijai, Vilniaus akvarelininkų „Plekšnės“ klubui, stengiasi nepraleisti keramikų „Harmonijos“ simpoziumų.
Pasak kuratorės, „parodoje lankytojai tikrai pastebės, kad dailininkas dažniausiai tapo gamtoje, mėgsta erdvę, tolstančius kelių planų vaizdus, panoramas. Gecevičiui svarbu spalvinis koloritas, spalvų harmonijos estetika. Nors mėgstami motyvai kartojasi, paveiksluose jie įgauna vis kitokių niuansų. Prie žmogaus dailininkas eina atsargiai. Portretus ir aktus tapo susikaupęs. Matom kiek paryškintus šešėlių veidus, kurie spinduliuoja ramybę. Nuogas kūnas neutraliame fone tarsi nyra iš rūko. Tai vis Gecevičiaus akvarelės. Lengva piešėjo ranka Gecevičius yra sukūręs parodose diplomais įvertintų ekslibrisų. Jais dailininkas įamžino garsias krašto asmenybes, svarbias tautos istorijos datas. Į platesnę viešumą, be parodų, kurių surengė dvidešimt dvi, išėjo su atvirukais, kurie taip pat pristatomi šioje parodoje“.
