Vis dažniau viešojoje erdvėje nuskamba pasvarstymų, kad Lietuvoje vis aktyviau reiškiasi įvairūs radikaliai nusiteikę jaunimo judėjimai. Ne paslaptis, kad ir Kovo 11-osios eitynėse netrūko incidentų, o po šios dienos visuomenėje vėl kilo diskusija, kur pasibaigia patriotizmas ir prasideda nacionalizmas. Naujienų portalas „Balsas.lt“ šia tema vaizdo konferencijoje kalbėjosi su politologu ir visuomenininku Alvydu Medalinsku.
Ar mūsų visuomenė formuoja palankią terpę jaunų žmonių saviraiškai?
Pastarieji keli metai, kai vis stipriau prabilta, kad reikia kalbėti apie pilietiškumą ir patriotizmo svarbą valstybėje, pradeda formuoti terpę, kurioje jauni žmonės aktyviau ima domėtis, kokios buvo mūsų tautinės šaknys – tiek baltiškosios, tiek lietuviškojo atgimimo XIX-XX a, Sąjūdžio metais, desidentinio judėjimo laikotarpiu. Atsiranda vis daugiau suvokimo, kad lietuviškumas, tautiškumas nėra blogai, priešingai – tai gali būti skatintina tendencija.
Kalbant apie šių dienų visuomenę ir jaunus, politiškai aktyvius, pilietiškus žmones, kokiam visuomenės sluoksniui jie priskirtini?
Džiugu, kad kiekviena politinė jėga turi savo vadinamąjį „jaunimo sparną“, bet kyla kitas klausimas: ar tas jaunimas dalyvaudamas politinėje veikloje siekia užsitikrinti sau vietą valstybės tarnyboje ir panašiai, ar jaunas žmogus eina į politiką todėl, kad tiki idėjomis ir vertybėmis? Iš to, kiek tenka bendrauti su politiškai aktyviu jaunimu, galiu pasidžiaugti, kad mūsų šalyje yra jaunų idealistų, bet negaliu nematyti kitos tendencijos.
Vyresniosios kartos žmonės dažnai apie jaunosios kartos pilietiškumą kalba su nostalgija „mano laikais, tai mus mokykla to mokė, o šiuolaikinio jaunimo nebemoko niekas...“ Ar pritariate nuomonei, kad mokykloje jau mokoma tik matematikos ir kalbų, bet ugdomas žmogus kaip pilietis?
Švietimo sistema veikia prastai, į švietimą požiūris tapo labai komercializuotas: jame turi būti vietos ne tik pinigams, bet ir moralei, idėjoms. Mokyklose dar liko idealistų mokytojų, kurie dirba už valdišką atlyginimą, bet moko, šviečia.
Kalbant apie radikaliuosius jaunimo judėjimus Lietuvoje: ar tokių yra daug ir, ar jie – aktyvūs?
Manyčiau tokių nėra daug, bet pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kad yra radikalūs jaunimo judėjimai. Pavyzdžiui, ANTIFA – yra kairiosios orientacijos judėjimas, kurio atstovai, kaip teigiama, neseniai net buvo žmogų sumušę, ne sjiems atrodė, kad yra pernelyg tautiški ar net fašistai. Antiglobalistai – šis pasaulyje labai stiprus judėjimas taip pat yra pagarsėjęs savo radikaliomis pažiūromis. Skinai – tai judėjimas, kuris bando įsipaišyti į tokias visuomenės grupes kaip „futbolo sirgaliai“. Šie žmonės bando išsiskirti savo išvaizda, plakatais.
Problema yra kita: radikalai, kad ir kur jei bebūtų, kai ateina į normalų renginį, tai renginys dėl to netampa radikalų renginiu. Tai jie atėjo ir „prisitrynė“. Jei Kovo 11-ąją tautiškas jaunimas eina gatve, jiems labai svarbi Lietuva ir lietuviškumas, o toje kolonoje žengia tie, kuriuo vadiname skinais ar skustagalviais, ar nuo to visa eisena tampa radikalais, ar tik tam tikras jos segmentas?
Žinoma, organizatoriai tokių „elementų“ neturėtų priimti į savo renginius, bet kai būna kokie nors mitingai jų tiesiog negali išmesti iš bendro konteksto.
Žiniasklaidai neįdomu, kad toje eisenoje dalyvavo signatarai, desidentai, Sąjūdžio žmonės, tautiškai nusiteikęs jaunimas, kur kas labiau dėmesį traukia skinai, kurios jau tekę matyti kitokiam kontekste. Tikimasi išgirsti skandalingus šūkius ir pan. Viskas priklauso nuo to, ką tikimasi ištraukti iš bendro konteksto.
Ar kitose šalyse radikalai sulaukia tokio pat dėmesio ir vertinimų kaip ir Lietuvoje?
Kitose šalyse yra baisiau, apie Lenkiją jau kalbėjomės. Kalbame ne apie šūkius ir paišymą ant sienų, kuris Lietuvoje dar toks nėra populiarus, kalbame apie langų daužymą ir automobilių deginimą, riaušes, neramumus ir pan. Tokių judėjimų atstovų yra Vokietijoje, Rusijoje.
Lietuvoje turime marginalinių žmonių ratą visuomenėje santykinai nedidelį, net greičiausiai mažesnį, nei kitose Europos valstybėse.
Ar tiesa, kad radikaliomis idėjomis dažniausiai susidomi gana jauni žmonės? Gal radikalai tik teoriškai prijaučia vienai ar kitai politinei srovei?
Maksimalizmas – jaunimo ženklas. Kai kalbėjom apie politinių partijų jaunimą, akcentavome, kad norėtųsi, jog maksimalizmas pasireikštų vertybių skalės išryškinimu, bet viena iš maksimalizmo apraiškų, tai yra skirtinas traktavimas to, ką reiškia laužytas saulės ženklas. Jis turi labai bjaurų tarptautinį pavadinimą, ne jį kaip savo simbolį panaudoji nacių rėžimas, bet tie, kurie yra baltiškosios orientacijos, žino jo baltiškąją kilmę. Jei kokio nors jauno žmogaus tėvai ar seneliai sakytų, kad tai tautiškas baltiškas ženklas, bet jį nacių rėžimas taip sugadino, kad jo reanimuoti negalima, tai jaunas žmogus jį vis tiek pasikabintų ant kaklo (veikiausiai stilizuotą, kad niekas nekibtų), visiems rodytų ir jau nepaaiškinsi, kad tai svastika, jis mato baltiškąją simboliką.
Pokalbis bus tęsiamas antroje publikacijos dalyje.
