„Duok, Dieve, kad tai tik – futbolo atgaivinimo pradžia Klaipėdoje. Futbolas grįžo ir kitąmet lauksime ne trijų, ne keturių tūkstančių sirgalių, o pilno stadiono“, – Futbolo.TV džiaugsmu dalijosi vienas „Atlanto“ trenerių Rimantas Žvingilas. Klaipėdiečiai šeštadienį užsitikrino „SMScredit.lt A lygos“ sidabro medalius.
Nuotaikos – pačios geriausios
– Treneri, kokia atmosfera komandoje?
– Liko dar daug rungtynių, bet nuotaikos – pačios geriausios. Po ilgo laiko grąžinome futbolą į Klaipėdą. Kitas dalykas – netikėtai, nes sezono metu jokių planų nebuvo kelta. Tikrai neakcentavome, kad pirmus metus turime tapti prizininkais. Turėjome tikslą tiesiog sukomplektuoti komandą. Rezultatas įrodė, kad surinktas geras, perspektyvus jaunimas.
– Užsitikrinti sidabro medaliai nustebino ir Jus pačius?
– Jei atvirai, kiekvienas viduje apie tai galvojo. Tačiau tai į viešumą neiškildavo. Kaip ten bebūtų, toks didelis ir stiprus žingsnis į priekį – maloni staigmena ir mums patiems.
– Jauna „Atlanto“ sudėtis įrodė, kad Lietuvos futbolas nėra pasmerktas?
– Ir aš norėčiau pasakyti, kad mūsų jaunoji karta nėra beviltiška. Akis atmerkė ir „Ekranas“, pamatęs, kad su jaunimu gali žaisti ne ką prasčiau. Norėtųsi, kad mūsų pėdomis pasektų – dėmesio jaunimui skirtų – ir kitos komandos. Tokiu atveju Lietuvos futbolo lygis tikrai kils. Be jokios abejonės, tai – ne vienerių metų įdirbis, bet tikrai galime paruošti gerą pamainą. Juo labiau, kad netrukus į Europos čempionatą žengs dvi stipriausios atrankos grupės komandos, o trečiąją vietą užėmusi ekipa žais atkrintamąsias rungtynes. Tuose vandenyse galime pamatyti ir Lietuvą.
– Manote, kad Lietuvos klubams legionieriai – nereikalingi?
– Ne, nesakau, kad nereikalingi. Pasisakau už tai, kad neturėtume antrarūšių kitataučių. Kam reikia tokių, kurie komandai tikrai nepagelbės? Ekipos juos pasiima, o po to nusivilia ir sodina ant suolo. Kam to reikia, jei ten yra ir ne prastesnis lietuvis? Gink, Dieve, nesakau, kad reikia visiškai atsisakyti legionierių, bet, manau, Konstantinas Sarsanija ne vienai komandai atmerkė akis. Tikrai yra gerų jaunų lietuvių. Tereikia dirbti ir sudaryti sąlygas jiems tobulėti.
Klaipėdoje – šventė
– Ką Klaipėdai reiškia šiemetinis „Atlanto“ pasiekimas?
– Šiuo metu sulaukiame tikrai daug atgarsių. Sveikinimai plūsta ne tik iš futbolo bendruomenės, bet ir miesto savivaldybės, net Seimo. Tikiuosi, ateity seimūnai prisidės prie to, ką darome. Juolab, kad mes šiemet nustebinome daugelį. Klaipėdiečiai galvojo, kad privažiuos stiprių legionierių. O mes tiesiog suteikėme jaunimui galimybę tobulėti, žaisti. Mūsų komandoje nėra autoritetų, visi lygūs. Taigi dabar Klaipėdoje – šventė. Antrąją vietą iškovojome po, berods, 11 metų. Tai – didelis pasiekimas ir žingsnis į priekį.
Šiemet Klaipėda mušė lankomumo rekordus. Kad ir paskutinėse „Atlanto“ rungtynėse, esant blogam orui, lyjant lietui, mačą rodant televizijai, susirinko daug žiūrovų. Turime fantastiškus sirgalius. Socialinio tinklo „Facebook“ profilyje parašiau, jog dalis pergalės priklauso ir jiems. Atėjo laikas ir mums pašvęsti.
– Ne tik „Atlantas“ iškovojo sidabro medalius. „Klaipėdos granitas“ laimėjo Lietuvos futbolo federacijos I lygos pirmenybes. Ar šie pasiekimai žada futbolo renesansą uostamiestyje?
– Tikriausiai. Vienareikšmiškai – judame į priekį. Norėčiau pasveikinti ir „Klaipėdos granito“ komandą. Dabar uostamiestyje yra įvairių peripetijų. Kai kurių nuomone, dvi komandos Klaipėdai – per daug. Tačiau, manau, jei ekipa sugeba užtikrintai laimėti I lygą, tai – tik sveikintina. Aš už tai, kad bet kuriame Lietuvos kampelyje būtų kuo daugiau komandų. Svarbiausia, kad jos turėtų tvirtą pamatą. Nesinori, jog būtų taip, kad ekipos atsirastų, metus ar dvejus pabūtų ir vėl dingtų.
Dar kartą pasidžiaugsiu ir tuo, jog pirmąją vietą A lygos dublerių pirmenybėse užima „Atlantas-2“. Dabar mūsų rezervas turi visus šansus laimėti aukso medalius. Sekmadienį dubleriai svečiuose 1:0 įveikė „Ekraną-2“. Į Panevėžį vyko stipresnė sudėtis: ir jaunimas, ir vyresni žaidėjai, kurie nepapuola į startinę sudėtį. Dabar tereikia laimėti likusias rungtynes. Manau, tiek mūsų pirmoji, tiek antroji sudėtis – verti savo pasiekimų.
– Kitąmet „Klaipėdos granitas“ gali žengti į „SMScredit.lt A lygą“. Joje dvi uostamiesčio komandos rungtyniavo 2010–2011 metais. Tiesa, tuomet abiems ekipoms sekėsi prastai...
– Taip. Tuomet ir „Atlantas“ išgyveno ne pačius geriausius laikus. „Klaipėdos“ rinkodara dirbo stipriai, optimizmo buvo labai daug. Tačiau į viską reikėjo žiūrėti realiai, o šaukti visąlaik galima. Norėjosi, kad uostamiestis dvi komandas, bet stipresnes, turėtų ir vėl. „Klaipėdos granitas“ istoriją atgaivino.
„Kai vienas kitą palaikome, galime kalnus nugriauti“
– Įvairių kalbų yra ir apie „Atlanto“ komandą. Ar sidabro medaliai – ne momentinis blykstelėjimas?
– To niekada negali pasakyti. Tikiuosi, kad viskas, duok, Dieve, taip bus ir toliau. Esu kalbėjęs ir su klubo vadovais, ir su kitais žmonėmis, kurie galbūt prisijungs. Visų nuomonė viena: tai – ne vienametis reikalas. Norisi viską išlaikyti. Juk Klaipėdos futbolo istorija – tikrai galinga. Viliuosi, kad tokiu darbu ir rezultatais sužadinsime dar ne vieno investuotojo apetitą.
– Pastarieji metai „Atlantui“ buvo itin sunkūs. 2013-ieji – atpildas?
– Taip. Todėl ir sakau, kad ateina laikas švęsti. Sidabro medaliai kalba patys už save. Dabar visi sako, jog žingsnio atgal negali būti. Minimalus tikslas – vėl antroji vieta, o gal net ir pirmoji. Jei vyrai ir toliau taip dirbs, išliks kaip vienas kumštis, visko gali būti. Daug lemia ne tik meistriškumas, bet ir komanda. Kai vienas kitą palaikome, galime kalnus nugriauti. Juo labiau, turime trenerį autoritetą.
– Kodėl pastarieji 10 metų Klaipėdos futbolui buvo tokie sunkūs?
– Naujos komandos atsiranda ir anksčiau ar vėliau dingsta. Puikiai tinka Vilniaus „Vėtros“ pavyzdys. Tuo tarpu, ekipoms, turinčioms senus pavadinimus, sekasi ir prasčiau, ir geriau. Pastarieji metai visai Lietuvai buvo ne patys geriausi. Nors atrodytų, kad viskas turėtų būti gerai, juk Klaipėdoje yra uostas... Tačiau pažiūrėkime į antrą pagal dydį šalies miestą Kauną, kuriame komandos išvis nėra. Labai norėtųsi, kad situacija pasikeistų. Reikėtų prisidėti visiems. Klaidinga galvoti, kad kažkas padarys už mus, nes taip nebus.
Šiemetiniame „Atlante“ daug nuveikė vyriausiasis komandos treneris. Nėra paprasta sucementuoti komandą. Tačiau jis parodė, kad tam milijonų nereikia.
– Šiemet „Atlanto“ biudžetas nebuvo didžiausias „SMScredit.lt A lygoje“?
– Ne, mūsų biudžetas net buvo paskelbtas oficialiai. Jis – ne pats solidžiausias. Mūsų pranašumas – stabilumas. Mes už – mažiau, bet stabiliau. Be to, pagrindinis mūsų biudžetas – žaidėjai, kurie buvo kaip kumštis.
Stiprūs komandine dvasia
– Kai paskutinį kartą „Atlantas“ tapo šalies vicečempionu, buvote šios komandos žaidėjas. Pamenate?
– Aišku, pamenu. Tai buvo ne taip seniai. Jei jau prisimenu, kai būdamas 16-mečiu žaidžiau Lietuvos rinktinėje, o mes iškovojome Tarybų Sąjungos sidabro medalius...
2002 metais daugelis žaidėjų rungtyniavo „iš idėjos“, didelių pinigų nereikėjo. Ne taip, kaip dabar, kai futbolininkai viską vertina materialiai. Tiesa, šiemetiniame „Atlante“ tokių žaidėjų nėra.
– Bet 2002 metų komanda buvo galinga?
– Liko geri prisiminimai. Tuometinėje komandoje rungtyniavo Žukauskas, Žernys, Deveika, Petreikis... Visi jie buvo jauni. Tuomet veteranų nebuvo. Ėjome į aikštę ir buvome kaip vienas kumštis. Tuo „Atlantas“ pasižymi nuo senų laikų. Tačiau kiekvienoje komandoje yra nereikalingų dalykų. Būdavo ir grupelės. Dabar mūsų komanda – vieningas kolektyvas. Net bėgant, treneris akcentuoja, kad neturi būti tarpų.
– Ar dabartinis „Atlantas“ nugalėtų 2002 metų komandą?
– Oi, žinokit, būtų labai įdomu... Sunku prognozuoti, kuri komanda laimėtų, bet vyktų tikrai rimta kova. Tuo net neabejoju. Nedrįsčiau pasakyti, kad mūsų, senoji karta stipresnė. Anksčiau, būdamas žaidėju, ir pats girdėdavau, kaip įvairūs personalo ar administracijos žmonės sakydavo, jog senais laikais būdavo stipresnės komandos, geresnis žaidimas. Pats taip tikrai nešneku. Dabar ir greitis kitoks...
– Pagrindinė šiemetinės komandos stiprybė – geras mikroklimatas?
– Sakyčiau, taip. Ką treneris bepasirinkdavo, tie žaisdavo sėkmingai. Rungtynės Klaipėdoje su „Žalgirio“ komanda, kurias laimėjome 3:1, parodė, kad galime pasitikėti jaunimu. Buvome stiprūs ne meistriškumu, o gera dvasia. Kiekvienas už bet kurį padės galvą, kovos. Ne tik aikštėje, bet ir gyvenime. Komandoje nėra jokio pavydo. Kitoms ekipoms palinkėčiau tokios komandos, kaip mūsų.
Pagalvoja ir apie aukso medalius
– Sidabro medalius užsitikrinote. Turite teorinių šansų pakovoti ir dėl čempionų vardų. Ar jų dar tikitės?
– Pakalbame, kas būtų, jei būtų... Kodėl gi ne? Šiuo metu „Žalgiris“ – ne pačios geriausios formos. Kalbama, kad jie pavargo po UEFA varžybų, bet ką daryti tiems, kurie nuolat žaidžia Europos ar Čempionų lygose ir nacionaliniuose čempionatuose? Galbūt žalgiriečių žaidimą išderino taškų kraitis. Atotrūkis nemažas ir „Žalgirio“ futbolininkai vis galvoja, kada taps čempionais. Gal komanda prieš sezoną ne taip gerai parengta fiziškai. Vilniaus ekipa – stipri, turi daug jaunimo, bet sezono pabaigoje jauni žaidėjai rungtyniauja mažiau.
– Žalgiriečiai čempionais gali tapti antradienį, jei Pakruojyje nugalės „Kruoją“. Laukiate gero pakruojiečių žaidimo?
– Laukiu. Tiesa, nežinau, kokia Pakruojo aikštės kokybė... Sinoptikai pranašauja škvalą, tad galbūt ir aikštė bus prastesnė. Jei lis, nemanau, kad pamatysime futbolą. Tai bus daugiau jėgos žaidimas. Panašiai, kaip Marijampolės „Sūduvos“ ir Gargždų „Bangos“ rungtynėse. Tokiu atveju, svarbus fizinis pasiruošimas. Juo labiau, kad kurti yra sunkiau, nei ardyti.
– Galbūt dabar, kai kovojote dėl pirmosios vietos ir esate antri, prisiminimais grįžtate į mačus Gargžduose ar Pakruojyje, kur pralaimėjote atitinkamai „Šiauliams“ ir „Kruojai“?
– Būna. Tarpusavyje pakalbame, kas būtų tokiu atveju, jei nebūtume „merkę“ taškų... Tačiau iškart pagalvojome realiai – nevaryk Dievo į medį. Tiesa, sezono metu kalbėjome, kad „Žalgiriui“ lengvai pirmosios vietos tikrai neatiduosime. Dabar gaila pralaimėjimų „Šiauliams“, „Žalgiriui“, kai mes pataikėme į skersinį, o Andrius Velička įmušė. Nėra taip, kad „Žalgiris“ būtų stipriausias visa galva. Mes prieš juos laimėjome dukart.
– Apmaudu ir dėl pralaimėjimo LFF „Druskininkų Hermio“ taurės aštuntfinalyje?
– Apmaudu. Tuo labiau, kad turėjome šansą išlyginti rezultatą. Dažnai prieš akis stovi neišnaudotas Tado Eliošiaus epizodas... Tačiau ilgai neliūdime. Kaip ir sakau žaidėjams, šiandien sužaidėme, rytoj – jau istorija.
Kai kuriems žaidėjams laikas kelti sparnus
– Po praėjusių rungtynių su „Ekranu“, K. Sarsanija sakė, kad komanda tarpsezonio metu pasikeis – kai kas išvyks, bet ekipa pasipildys ir naujais žaidėjais...
– Nenoriu nieko sakyti, užbėgti įvykiams už akių. Tačiau kai kurie futbolininkai, jei ne traumos, operacijos, būtų išvažiavę dar sezono viduryje. Manau, yra žaidėjų, kuriems jau laikas kelti sparnus į stipresnes lygas. Kelias iš mūsų komandos – atviras visiems. Niekas nelaikys. Kad tik patiems futbolininkams būtų gerai.
– Treneris taip pat kalbėjo apie kitų metų UEFA Europos lygos atrankos varžybas ir tikisi kitąmet startuoti grupių turnyre. Vadinasi, komanda bus stipresnė?
– Žiūrėsim. Nemanau, kad kažkas labai keisis. Turime prietarą – nieko nesprendžiame anksčiau laiko. Visų pirma, reikia pabaigti sezoną, atšvęsti. Tuomet galėsime galvoti apie kitus metus. Mano manymu, žaidžiant UEFA Europos lygos kvalifikaciniame turnyre, reikėtų stiprintis.
– Galbūt ir legionieriais?
– Gal. Pažiūrėsim. Jei vienas kitas – nieko blogo. Mano galva, legionieriai turi būti stipresni, nei vietiniai žaidėjai. Esu ir pats žaidęs užsienyje, žinau, ką reiškia konkurencija, legionieriaus duona. Jau tada turėjome būti visa galva aukštesni, dabar – dviem. Tačiau čia – vyriausiojo trenerio kompetencija. Jis su mumis pasitaria, bet galutinį sprendimą priima pats.
– Kaip bus su Klaipėdos miesto stadionu, neatitinkančiu UEFA standartų?
– Dabar šis klausimas lyg ir sprendžiamas. Klubo direktorius kalbėjo su miesto valdžia ir kažkas pajudėjo. Yra lėšų restauruoti stadionui. Miesto žmonės, valdžia priversti sukrusti, nes rezultatas yra. Be jokios abejonės, norėtume žaisti savo stadione, prie mūsų sirgalių.
– Nedaug trūko, kad UEFA Europos lygos kvalifikaciniame turnyre būtumėte žaidę dar šiemet...
– Taip, bet per vienerius metus nepavyko pasiekti tiek daug. Kita vertus, jei būtume rungtyniavę ten, gal nebūtų pavykę užimti antrosios vietos „SMScredit.lt A lygoje“?
Geriausia stotelė dirbti, tobulėti
– Po ilgos žaidėjo karjeros ėmėtės trenerio darbo. Koks jis?
– Prieš kelerius metus vadovavau „Atlanto“ komandai, kai ji žaidė LFF II lygos Vakarų zonos pirmenybėse, I lygoje. Darbas tada ir dabar – du skirtingi dalykai. Nesulyginama, kai esi vyriausiasis treneris ir tokio patyrusio stratego asistentas. Pastaruoju atveju gali tobulėti. Anksčiau darydamas vieną ar kitą dalyką, galvodavau, kad viską atlieku teisingai. Pasirodo, nė velnio! Greta aukšto lygio ne tik trenerio, bet ir psichologo, pamatai, ką darydavai ne taip.
– Tai, jog K. Sarsanija – geras psichologas, didžiausia jo stiprybė?
– Jis – ramus žmogus, sugebantis be rėkimo, bereikalingų emocijų, išaiškinti, nuteikti kovai. Kartais tam užtenka ir žvilgsnio. Treneris žino, kada galima pakelti balsą, kada – ne. Būna momentų, kai apskritai geriau patylėti. Psichologija – jo stipriausia pusė. Kiek esu dirbęs, man čia – geriausia stotelė tobulėti, įgauti patirties.
Nepasakyčiau, kad Sarsanijos mentalitetas – rusiškas. Jis žaidęs, gyvenęs Prancūzijoje, tad trenerio mąstymas – europietiškas. Ne veltui Sarsanija puikiai sutaria su olandu Dicku Advocaatu.
Kalbėjosi Giedrius Vaitkevičius
