Jau šiandien vakare (20.30 val.) Lietuvos futbolo rinktinė susikaus su Lichtenšteino vienuolike EURO 2012 atrankos rungtynėse.
Komanda šiai kovai nuo pirmadienio rengiasi Austrijoje: intensyvios treniruotės, vaizdo įrašų peržiūros, priešininkų žaidimo analizė, asmeniniai pokalbiai su kiekvienu žaidėju ir nenuilstantys rinktinės strategai, kurie miegoti eina jau gerokai po vidurnakčio.
Vyriausiojo rinktinės trenerio Raimondo Žutauto teigimu, laukia labai sunkios rungtynės, tačiau tikslas vienas – pergalė, praneša LFF.
- Kokios komandos nuotaikos, kaip jaučiasi žaidėjai?
- Žaidėjų užsidegimas yra didžiulis, visi nori žaisti. Labai gerai, kad į stovyklą galėjome paimti ne 23 futbolininkus, tad konkurencija didelė – tikrai niekas nesaugo kojų. Kai kurie žaidėjai iš tiesų maloniai nustebino. Gerokai per tuos tris mėnesius patobulėjo Marius Papšys, taip pat labai geros formos yra Tadas Labukas, Mindaugas Panka. Užsivedęs ir kapitonas Tomas Danilevičius, aiškiai matosi, kad žaidžia pas save klube.
Gynėjai visą laiką tvarkoje – Andrius Skerla su Tadu Kijansku, Ramūnas Radavičius. Saugai – Saulius Mikoliūnas, Česnauskiai Edgaras ir Deividas... ruošiasi, nori žaisti. Gaila, kad atsinaujino Kęstučio Ivaškevičiaus trauma ir jis negalės žaisti. Jau vakar išryškėjo komandos branduolys, vakarinėje treniruotėje dar pasitikrinome kelias pozicijas.
- Kaip rengėtės šiai dvikovai?
- Prieš kiekvienas rungtynes atitinkamai treniruojamės. Trenerių štabas analizuoja priešininkus, jų žaidimą ir ieško būdų, kaip juos įveikti. Sunku per trumpą laiką sudėlioti ir išaiškinti žaidėjams, ką jie turės daryti aikštėje. Tačiau, jeigu vyrai vykdys savo užduotis ir tai, ką mes suplanavome, neabejoju, kad turėtume pasiekti ne vieną įvartį. Vis dėlto, mūsų laukia labai sunkios rungtynės ir negalima nieko prognozuoti. Aišku viena, mums reikalingi trys taškai. Mums reikia laimėti.
- Kokiam žaidimui ruošiatės?
- Mums reikia pergalės. Mes tikrai nesiruošiame žaisti nuo gynybos, stengsimės kontroliuoti visą rungtynių eigą. Žaidėjams per susirinkimą ne kartą sakiau, kad jeigu jų nusiteikimas bus 200 procentų, tada viskas bus gerai. Laimėsime. Bet jeigu jie neįvertins varžovų, ir rungtynių metu reikės savyje persiverst, galvoti, kad kažką blogai padarėm, neįvertinom priešininko, nepasirengėm, ir dabar reik daryt kažką kitaip... Tada jau nieko nepakeisi. Tai rimtas varžovas, reikia su juo skaitytis.
- Ką galite pasakyti apie Lichtenšteino komandą?
- Su tokiomis komandomis labai sunku žaisti, daug sunkiau nei su stipriais varžovais. Tačiau turiu pasakyti, kad jie tikrai moka žaisti futbolą. Kas keisčiausia – visiškai nepanikuoja, žaidžia savo futbolą. Jie labai įdomiai, greitai eina į kontratakas. Aišku, kartais meistriškumo pritrūksta ir negali iki galo realizuoti visų sukurtų progų, tačiau tikrai nebando tik „atsispardyti“. Jie žaidžia taip, kaip jie sugeba, kaip jiems išeina.
Be to, jie turi labai gerą trenerį. Iš tų žaidėjų, kuriuos turi, treneris padarė labai gerą komandą, kuri neatiduoda lengvų pergalių. Jie tai įrodė tiek su čekais, tiek su škotais. Manau, kad metai, antri ir, jeigu Lichtenšteino komanda taip ir toliau progresuos, jie tikrai „iššaus“. Bus vis sunkiau su jais kovoti.
- Kaip motyvuojate žaidėjus pergalei, ką jiems sakote?
- Per susirinkimą jiems buvo pasakyta, kad tai pačios svarbiausios rungtynės. Visa tai, kas buvo prieš tai - labai svarbu, bet svarbiausios yra būtent šios rungtynės. Žaidėjai turi suprasti, kad tokio šanso daugiau nebus. Jeigu iškovosime šešis taškus per šitas dvejas rungtynes – geresnės progos užimti antrą vietą ir patekti į Europos čempionatą galime neturėti niekada.
- 1997 metais pats žaidėte su Lichtenšteinu jų aikštėje. Ar pamenate tas rungtynes?
- Tiesą sakant, gerai nepamenu. Tai buvo labai seniai, prieš keturiolika metų. Jau visi tie, kurie žaidė, manau, seniai nebežaidžia. Tačiau, pasirodo, kad ir tais laikais mes juos sunkiai įveikdavome. Pelnėme įvarčius tik baigiantis rungtynėms. Tad ir penktadienį laukia labai sunki dvikova. Bet mes privalome laimėti.
- Ar tiesa, kad turite įprotį prieš rungtynes surūkyti cigarą?
- Tradiciškai prieš rungtynes, žaidėjai ilsisi, o treneris rūko cigarą ir strateguoja. Jau seniai tą darau ir keisti nieko nenorėčiau, bet .. gal ir negerai, kad treneris rūko?
- Ar treneris turi nuojautą, gali nuspėti, kaip seksis rungtynės?
- Aš ne, bet turiu „šamaną“ namuose. Mano žmona visada teisingai pasako, kaip bus. Pavyzdžiui, kai žaidėme prieš čekus išvykoje, ji sakė, kad laimėsime. Niekas netikėjo, bet taip ir buvo.
- O ką sako dabar?
- Vakar skambino ir sakė, kad laimėsime.
- Visada įdomu sužinoti, ką treneris sako likus kelioms minutėms, sekundėms iki išėjimo į aikštę? Ką sakote Jūs?
- Kad tik kovotų, kad tik paragintų vienas kitą, kad kalbėtųsi aikštėje... Primeni, kaip turi aikštėj išeiti, kaip turi laikyti atstumus, kad gynėjai palaikytų saugus, kad saugai palaikytų puolėjus, kad nebūtų didelių tarpų tarp grandžių, kad nebūtų tarpų tarp centrinių gynėjų, kraštinių .... kad nebūtų susispaudę... Viską susakai, dar primini jiems. Jie tai žino puikiai, bet reikia priminti.
- Per rungtynes emocingai reaguojate į įvykius aikštėje? Ar žaidėjai jus girdi?
- Atvirai pasakysiu – mažai kas girdi. Kai pats buvau žaidėjas mažai ką girdėdavau. Gal ir pavargęs būni, gal ir dėmesys kitur koncentruojasi, o čia tau kažkas šaukia... Kas gali girdėti iš kitos aikštės pusės? Kraštinis saugas?
– Bet vis tiek šūkaujate?
– Užtat po rungtynių neprakalbu (šypsosi – aut. past.). Instinktas toks. Žinau, kad kai jie bus treneriai irgi tą darys.
