Neseniai viename savo interviu Vladimiras Putinas pareiškė, kad nesirengia kasmet grįžti prie Baltijos šalių okupacijos klausimo. Ne šiaip sau pareiškė - išrėžė tai pakeltu tonu. Ar tik ne pirmą kartą Putinas parodė savo emocijas? Parodė, puikiai suvaidindamas, kad nežino, kokiais pareiškimais drabstosi jo bendrai iš Dūmos ir Užsienio reikalų ministerijos.
Vaidinimas buvo akivaizdus - ir kartu labai liūdnas - būsimųjų gegužės fanfarų fone Putinas matuojasi griežto lyderio, kalbančio iš anksto išmoktais sakiniais, rūbą. Šiek tiek įsiutusio lyderio rūbą. Bet ko gi siunta Rusijos prezidentas? Ar jis lygiai taip pat įsiustų, jei būtų paprašytas įvertinti holokaustą? Ukrainoje sovietmečiu vykdytą genocidą? Stalino politiką, nusinešusią bene tiek pat rusų gyvybių, kaip ir Antrasis pasaulinis karas? Caro pogromus, išvijusius didelę dalį žydų iš Rusijos kolonijų? Rusų nacionalbolševikus, provokuojančius tautinę nesantaiką? Dūmos radikalus, žaidžiančius sovietinį imperializmą?
Prezidentų emocijos kitų valstybių atžvilgiu niekada nebuvo geras ženklas. Geriau jau neeksportuotų nacionalinės neapykantos į demokratinį pasaulį, o ieškotų konstruktyvaus, emocijomis negrindžiamo dialogo. Mano manymu, prezidentais tapę žmonės tiesiog privalo vartoti antidepresantus. Kad pasaulis nebūtų toks rūškanas ir nereikėtų ant ko nors pykti ar kaltinti. Gyvename laikais, kai be antidepresantų darosi labai sunku patikėti šviesia ateitimi. Ypač posovietinėje erdvėje, kuri ribojasi su Europos Sąjunga.
Taigi ar tikrai Baltijos valstybėms labiausiai reikėtų, kad Putinas periodiškai atsiprašytų ir net atgailautų? Tiesą sakant, Lietuvai tikrai nereikia atsiprašymo. Putinas galėtų net ir negalvoti apie tokius menkniekius. Bet tam reikia vienos sąlygos - kad Rusija atsiribotų nuo Sovietų Sąjungos istorijos ir imperialistinio nuskriaustų ar įskaudintų bolševikų mentaliteto. Kad Rusija būtų savimi - sovietų ideologijų nualinta, ekonomiškai sugniuždyta valstybe, kuriai jau šimtą metų nesiseka su valdžia, o dabar nelabai sekasi ir su demokratija. Lietuvai, Latvijai ir Estijai būtų daug saugiau žinoti, kad Rusija užmiršo SSRS kolonijines ambicijas ir dalyvauja Europos ateities kūrime lygiateisiškai su kitomis suvereniomis valstybėmis, nebeeskaluodama sugriuvusios imperijos sentimentų. Tokia Rusija turėtų didelį potencialą vėl tapti regiono lydere. Lietuvai reikia ne atsiprašymo, o atsiribojimo nuo grobuoniško mentaliteto, kai pasinaudojant Vilniaus ar Klaipėdos klausimu, stengiamasi kiršinti Europos valstybes, kai prisidengus rusakalbių problemomis tyčia dar labiau bloginami santykiai, kai naudojami ekonominiai ištekliai politinėms tų šalių sistemoms paveikti, kai norima kirsti kitų valstybių sienas be jokios padorios kontrolės, lyg šios valstybės tebebūtų imperijos kurortas. Geriau jau Putinas užsimirštų ir neatsiprašinėtų, kaip tai savo laiku buvo padaręs Borisas Jelcinas. Juk geri prezidentai žiūri į ateitį, o ne į praeitį. O restauratoriai labai retai tampa politikais. Na, nebent atstatinėdami „valdovų“ rūmus...
Putinas gailisi, kad, sugriuvus Sovietų Sąjungai, prasidėjo neramumai. Jis ilgisi policinės valstybės, ribojančios žmonių judėjimą ir maitinančios juos tik tam tikra informacija. Putinas identifikuojasi su sovietine imperija. Vakarų pasaulis su nerimu stebi. Todėl naivu būtų manyti, kad Putinas ar Rusija gali diskredituoti Lietuvą Vakarų akyse. Toks įspūdis galėjo susidaryti tik tiems, kurie skaito tik rusišką žiniasklaidą. Kaip rodo užsienio žiniasklaida, Lietuva, Latvija ir Estija laimėjo informacinį karą - Vakarų spaudoje jos pristatytos kaip suverenios valstybės, turinčios apsisprendimo teisę. Būtent Rusijos valdžios pareiškimai apie Baltijos šalis stebino pasaulį, o ne Lietuvos sprendimai nevažiuoti į Maskvą. Šį informacinį karą padėjo laimėti ir George’o W. Busho vizitas į Rygą - visos didžiausios Vakarų valstybių informacinės tarnybos pranešė, kad Rusija kažkodėl nenori pripažinti istorinio okupacijos fakto, spaudžiama Amerikos prezidento. Laimėję šį informacinį karą, Baltijos šalių gyventojai dar kartą parodė Rusijai, kad išsprūdo iš jos kolonijų sąrašo ir turi labai stiprų užnugarį demokratinių tautų bendrijoje. Išmokę nepasiduoti stipresniojo ambicijai, turėtume pasijusti saugesni. Lietuvai to reikėjo psichologiškai, kad pagaliau įsisąmonintų, jog Vakarų pasaulis ir girdi, ir supranta, ir laiko Baltijos šalis savo dalimi. Atrodo, kad ir Rusija, nors ir demonstruodama savo nepasitenkinimą, yra priversta gerbti šį Lietuvos sprendimą. Tai yra didelė simbolinė Lietuvos užsienio politikos pergalė.
Ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti dabar? Nereikėtų falsifikuoti istorijos. Čia teisus Vytautas Landsbergis, gegužės mėnesį prabilęs faktų kalba. Sovietų Sąjunga primetė gana savitą istorijos interpretaciją ištisoms kartoms lietuvių inteligentų. Lietuvoje galima išgirsti daug balsų, su savomis istorijos interpretacijomis, nuoskaudomis, emocijomis, kur propaganda susipynusi su žmonių nusivylimu dėl ekonominės situacijos. Neretai tos nuomonės yra subtiliai primetamos, kaip ir „nuskriaustojo“ emocija, visada pagrindžiamos šališkai sugrupuojamais faktais.
Sovietmečio istorijos pamokos duoda savo rezultatų. Vis dar reikia žmonėms įrodinėti, kad Lietuvos istorija buvo daug sudėtingesnė, o demokratinio pasaulio istorija kupina skaudžių istorinių įvykių ir sprendimų, kurių nesistengiama falsifikuoti ir dėl kurių atvirai apgailestaujama. Šis naujasis istorijos suvokimo procesas bus ilgas. Tačiau svarbiausia, kad Lietuva jau buvo pajėgi pademonstruoti atsiribojimą nuo sentimentų sovietmečiui valstybiniu lygiu. Dar svarbiau, kad Lietuvos žmonės puikia suvokia, jog emigruoti į Rusiją ir ten ieškoti geresnio gyvenimo būtų absurdiška.
Be abejonės, mūsų valstybėje yra nemažai buvusių Sovietų Sąjungos piliečių. Reikėtų gerbti šių žmonių gyvenimą ir istorijos sudaužytas iliuzijas. Tačiau jokiu būdu negalima įsivelti į Rusijos primetamą „nacių“ ir „sovietų“ priešpriešą, kuri ištrina mūsų valstybę iš Europos žemėlapio, nepalieka jai jokios erdvės kovoti už savo nepriklausomybę, savo istoriją. Tai labai pavojinga priešprieša, nes ji reabilituoja stalinizmą (sovietai išvadavo Europą iš fašizmo) ir paneigia Lietuvos teisę į valstybingumą (bet kokia kova prieš sovietų kariuomenę suvokiama kaip fašistinė). Pasak tokios interpretacijos, Baltijos šalys negali būti savimi - tik vienos ar kitos imperijos valios vykdytojomis. Rusija gina šią interpretaciją net aukodama savo pačios reputaciją. Veltis į tokias indoktrinuotas diskusijas nėra jokios prasmės. Kai Europos totalitariniai režimai dalijosi Europą, Lietuva išgyveno pačią skaudžiausią tragediją savo modernioje istorijoje. Dabartinės diskusijos turėtų būti sutelktos į politinę Lietuvos ir Rusijos ateitį.
