Televizijos kultūros laidų vedėjo Ryčio Zemkausko manymu, šalies tautinės savimonės stagnacija glūdi istoriniuose padariniuose. „Praeis. Reikia tik laiko“, – aiškino jis.
Ar galite laikyti save snobu?
Pavadinimas „Snobo kinas“ buvo labai geras, bet tai nerodo, kad esu snobų specialistas – apie tai paskaitų universitetuose negalėčiau skaityti. Galiu atsakyti tik tiek, kad jeigu reikia, galiu pabūti snobu – man nesunku.
Gal šiais laikais, kai populiarioji kultūra ima viršų, snobai net būtų reikalingi?
Nemanau, kad kada žodis „snobas“ ir turėjo vien neigiamą reikšmę. Rašytojas Williamas Thackeray'us parašė „Snobų knygą“, kuri reflektavo tuometės britų visuomenės būvį, kritikavo, bet kartu ir analizavo snobizmą.
Snobizmas neegzistuoja primityviose visuomenėse, tai – rafinuotesnės kultūros požymis. Suvokimas, kad dalis mūsų bando sau suteikti papildomos vertės per tam tikrą elgesio modelių rinkinį idėjiškai negali turėti neigiamos įtakos – tokių žmonių pagalba imi plačiau suvokti pasaulį.
Mano nuomone, šiandien kaip tik linkstame į didesnį snobizmą. Esame kur kas sudėtingesnė, rafinuotesnė visuomenė, turime begalę pasirinkimo galimybių – ideali terpė snobams.
Kaip vertinate reiškinius, kai menas „adaptuojamas“ masėms?
Neįžvelgiu čia didelio blogio. Kad ir komerciniai teatrai – jie tiesiog neša meną paprastiems žmonėms, kaip kokie viduramžių trubadūrai. Gan teisingas ir naudingas kelias: atveriamos durys į pasaulį, kuris daugeliui gal buvo svetimas. Ateina žmonės, kurie gyvenime nėra matę spektaklio, žiūrėk, gal po kelių metų jis apsilankys ir „rimtuose“ kultūriniuose renginiuose.
Jei tai kuriama nuoširdžiai, kokybiškai – tokiu būdu auditorija yra ugdoma. Manau, jog ta populiarioji kultūra tiesia kelią gilesnei.
Jūsų nuomone, ar šių dienų kultūra išties atsidūrė gilioje duobėje?
Manau, kad pasaulis visad buvo duobėj. Tie patys graikai idealizavo laikmetį prieš juos, kaip ir daabr mes – jų palikimą itin vertiname. Graikams taip pat atrodė, kad jų laikotarpis – duobių duobė.
Kita tokio požiūrio priežastis glūdi jau pačios demokratijos netobulume. Jei sukūrei kompiuterį, kuris gali generuoti muziką, tai negali tikėtis, jog kiekvienas juo besinaudojantis bus baigęs konservatoriją.
Sunku apsisaugoti nuo profaniškos kultūros. Kita vertus, norint, kad bujotų tik patikrinta, ekspertų parašais patvirtinta kultūra, reikėtų grįžti į sovietinius laikus.
Žinoma, daugelis menininkų išties yra nepastebėti, juos užgožia gudresnieji. Tačiau talentingi žmonės dažnai nesugeba savęs, savo kūrybos populiarinti. Šičia jau visuomenė turėtų atsigręžti ir neturėtų jų laikyti veltėdžiais, nenusipelniusiais solidžių honorarų.
Mes skurstame, jei neturime reikšmingų, o ne vienadienių meno pasiekimų. Tokių kūrinių atsiradimas turi būti palaikomas, puoselėjamas.
Ši diena visada nuvertinama
Kaip vertinate lietuvių kultūrinius poreikius?
Nesijaučiu galįs vertinti kieno nors kultūrinius poreikius, nes net dėl savųjų nesu toks jau tikras... Visada pasisakiau už įvairovę ir platesnės skalės matymą. Nuo sovietinių laikų dar kai kur išliko bandymas diegti vieną tiesą ir vieną kryptį – man tai neatrodo gerai. Kita vertus, jauni žmonės jau nebeturi tų prietarų ir mato platesnį pasaulį, yra labiau tolerantiški. O labiausiai neramina beveik patalogiškas mūsų savęs nuvertinimas – turime fantastišką, gražią ir palyginti saugią šalį, šitiek talentingų žmonių, o nuolat verkiame kaip mums blogai. Gal visus porai savaičių į Somalį nuvežt?
Šių dienų visuomenė pasitenkina tik vienadieniais malonumais ar reikalauja brandesnės kultūros?
Pasakysiu paslaptį – man žiauriai patinka vienadieniai malonumai, galėčiau kasdien jais mėgautis... O nuobodžiai kalbant, ne viskas su aukštąja kultūra yra taip jau paprasta. Antikos šedevrai buvo sukurti visuomenėse, kurios kai kurių savo narių net nelaikė žmonėmis. Apie majus ir actekus iš viso tyliu. Renesansas irgi turėjo savo išvirkščiąją pusę – vien sifilis kiek vizijų sugeneravo. Kokia yra vakarietiška visuomenė dabar?
Mano labai mėgstamas kanadiečių rašytojas Douglas Couplandas „X kartoje“ aprašo saugios ir sočios visuomenės impotenciją... Ar turėtume, siekdami kultūros aukštumų, įsivesti antikos ar renesanso įtampų? Nežinau. Kas pirmas sutiks aukotis? Kita vertus, jeigu kultūra, kaip gamtai pasipriešinanti žmogaus veikla, padeda mums efektyviai pabėgti nuo bado, šalčio ir stichijų, gal tai nėra toks jau mažas laimėjimas?
Pavargome vytis idealus
Kaip visuomenė turėtų atsigręžti į menininkus?
Na, reikėtų tai suvokti plačiau – kalbu apie bendrą mūsų savivokos lygį, kurį žūtbūt reikia kelti. Manau, jog esam šiek tiek pavargusi tauta – per dvidešimt metų privalėjome išeitii visą kapitalizmo kursą eksternu, o tai nelengva. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kultūros tobulėjimas buvo nenutrūkstamas procesas. Žinoma, galima prisiminti ir Vokietiją, kuri itin pavydėtinai sėkmingai sugebėjo pakilti iš pelenų, pasibaigus karams.
Kartais pamirštame, jog kultūra yra kažkas priešingo gamtai, ji yra mūsų kūryba. Norint palaikyti kultūros gyvybingumą, reikia nemažų valios pastangų. Tai garantuoja ne tik kultūros, bet ir tautos gyvybingumą, išlikimą.
Jūsų nuomone, tai menas gimdo auditoriją, ar kultūra išsivysto iš masės poreikių?
Manau, kad egzistuoja tarpusavio priklausomybė. Kūrėjas negali nekurti, tuo tarpu žmonėms reikėjo, reikia ir reikės pramogų, o kai kuriems ir kažko daugiau. Šie procesai vienas kitą papildo.
Ką derėtų daryti siekiant išvengti emigracijos?
Galima tik palinkėti: išminties visuose visuomenės lygiuose. Neperskaitysi patarimų vadovėlyje, kaip turėtų būti tvarkomi valstybės reikalai, rūpinamasi žmonių gerove.
Išmintingų žmonių pas mus netrūksta, tačiau reikėtų jiems suteikti ir sprendimo teisę. Išmintingų gali ir oloje sutikti, tačiau norėtųsi, jog jie turėtų įtaką vykstantiems procesams. Ir kuo greičiau.
Dabartinė švietimo sistema laikoma sustabarėjusia. Kaip ją reikėtų pakeisti?
Visų pirma, reikėtų pasirūpinti, kad į mokyklas ateitų dėstyti talentingi žmonės, kuriems patiktų ten būti. Juk nuo mokytojų priklauso moksleivių padėtis, o jiems priklauso mūsų visų ateitis.
Mes iki šiol nusikalstamai elgiamės su jaunąja karta – kokybiškam švietimui dėmesys vis mažėja. Kaip pastebėjo vienas mano laidos pašnekovų Vytautas Landsbergis jaunesnysis: „O kiek mes filmų sukūrėme vaikams? Nei vieno.“
