Vytenis Radžiūnas, LRT.lt
„Kad taptum Seimo pirmininku, anksčiau reikėjo būti Aleksandru Stulginskiu ar Vytautu Landsbergiu. Dabar užtenka būti lojaliu nedidelės partijos pirmininku“, – tinklalapiui LRT.lt konstatuoja Nepriklausomybės akto signataras, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jam antrina ir politologas Lauras Bielinis – kai nėra vientisos koalicijos, Seimo pirmininku esą tampa ne stipriausias, o palankiausias.
„Seimo pirmininko pareigybė vis labiau diskredituojama“
Bene dešimtmetį Seimui pasikeisdami vadovavo konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis bei socialdemokratas Česlovas Juršėnas.
Vėliau, 2000-ųjų rudenį, į Seimo pirmininko kėdę atsisėdo partijos Naujoji sąjunga (socialliberalai) pirmininkas Artūras Paulauskas, o nuo 2006-ųjų iki 2008-ųjų balandžio Seimo pirmininko pareigas ėjo „darbietis“ Viktoras Muntianas. 2008-ųjų balandį jį pakeitė Č. Juršėnas. Tuo metu X kadencijos Seimo pirmininku antru balsavimu išrinktas „prisikėlėlių“ lyderis Arūnas Valinskas. Tačiau antru žmogumi valstybėje jis išbuvo metus, kol jį pakeitė konservatorė Irena Degutienė.
Šios kadencijos parlamentas 2012-ųjų lapkritį didele balsų dauguma Seimo pirmininku išrinko Darbo partijos (DP) atstovą Vydą Gedvilą, kuris buvo vienintelis pasiūlytas į šias pareigas. Beveik po metų, spalį, naująja Seimo pirmininke išrinkta Loreta Graužinienė.
„Norint tapti Seimo pirmininku, nebereikia būti nei A.Stulginskiu, nei V.Landsbergiu, kaip XX amžiuje. Užtenka būti A.Valinsku, V.Gedvilu ar L.Graužiniene“, – konstatuoja Nepriklausomybės akto signataras Rimvydas Valatka. Jo teigimu, nereikia būti nei politologu, nei labai domėtis politika, kad pasakytum, jog Seimo pirmininko pareigybė – vis labiau diskredituojama, o Seimo pirmininkas tampa partijų tarpusavio ir vidaus žaidimo įkaitu.
Taip, pasak politikos apžvalgininko, į šį postą atėjo V. Muntianas, A. Valinskas, V. Gedvilas bei L. Graužinienė. „Ir iš tiesų labai gaila, nes dabar užtenka būti lojaliu nedidelės partijos pirmininku, ir dėl tam tikrų koalicinių dalykų gali tapti Seimo pirmininku“, – tęsia R. Valatka. Pasak jo, tai būtų gal ir ne pats blogiausias dalykas, tačiau Seimo pirmininkas pagal Konstituciją – antras žmogus valstybėje.
„Įsivaizduokite: L. Graužinienė dėl neišlaikyto vokiečių kalbos egzamino prezidentūroje negalėjo tapti socialinės apsaugos ir darbo ministre, užimti 15-20 postą šalyje, bet staiga, po kelių mėnesių, gali tapti antru žmogumi valstybėje su tomis pačiomis kvalifikacijomis. Vadinasi, kažkas yra negerai, pirmiausia – politikų mąstyme. Nes čia tautos balsas iki Seimo pirmininko rinkimų neateina. Politikai yra smarkiai nuvertinę tą pareigybę“, – pažymi R. Valatka.
Viskas priklauso nuo Seimo daugumos?
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, politologas Lauras Bielinis Seimo pirmininkų kaitoje tendencijų neieško: „Tiesiog kai valdančiojoje daugumoje dominuoja viena politinė jėga, iš tikrųjų gali iškelti labai stiprų kandidatą“. Taip, L. Bielinio teigimu, savo laiku buvo iškelti V. Landsbergis bei Č. Juršėnas.
„O kai Seime valdančioji dauguma sudaroma iš įvairių frakcijų, koalicija nėra vientisa, negalima išskirti dominuojančios partijos. Jiems tenka siūlyti ne tą, kuris yra stipriausias, o tą, kuris yra palankiausias visiems. Štai todėl buvo A. Valinskas, nes kitu atveju ta frakcija, ko gero, būtų sunkiai sulaikoma“, – LRT.lt sako L. Bielinis.
Pasak profesoriaus, Seimo pirmininkų kaita ir jų profesionalus buvimas pirmininkais priklauso nuo to, kiek stipriai dominuoja viena politinė partija valdančioje daugumoje.
Tuo metu politologas Šarūnas Liekis mano, kad Seimo pirmininkų lygis per 23 Nepriklausomybės metus nekito ne į gerą, nei į blogą pusę. „Jie visi panašios kartos, išsilavinimo ir vertybių. Jie tiesiog atspindi Lietuvos rinkėjų ir Seimo politinę kultūrą, skonį ir išsilavinimą. Jų veiklą formuoja pokomunistinio etapo raidos peripetijos ir visuomenės būklė“, – įsitikinęs Š. Liekis.
