Roberto Mangabeira Ungeris – garsus politikos ir socialinių mokslų teoretikas, Harvardo universiteto teisės profesorius ir buvęs Brazilijos strateginių reikalų ministras. Siūlome susipažinti su internetiniame žurnale „The European“ publikuotu interviu, kuriame šis iškilus mokslininkas, filosofas bei politikas išsako savo mintis apie vieną didžiausių šiuolaikinės politikos problemų – politinės vaizduotės susiaurėjimą – ir permainų būtinybę.
Jau daugybę metų jūs akcentuojate, kad reikalinga alternatyva dominuojančioms kairės ir dešinės ekonominėms ideologijoms. Ar pastarųjų metų ekonominė krizė sukuria palankias sąlygas ekonominiam bei politiniam eksperimentalizmui?
Programinių debatų horizontas abipus Šiaurės Atlanto siaurėjo daugybę metų, kol pasiekė dabartinę būklę. Tašką, kai daugelis debatų išties vyksta ta pačia visą diskusiją organizuojančia tema: kaip suderinti amerikietiškojo stiliaus ekonominį lankstumą su europietiška socialine apsauga, nekeičiant paveldėtų institucinių rėmų. Mano požiūriu, visos fundamentalios Europos visuomenių ir pasaulio problemos reikalauja perkurti tradicines institucines struktūras, kurių pagrindu funkcionuoja skirtingų šalių demokratijos, rinkos ekonomikos ir pilietinės visuomenės. Finansinė ir ekonominė krizė, prasidėjusi 2007-aisiais metais, ilgas, trūkčiojantis ir daugybės nesėkmių paženklintas atsigavimo procesas, suteikė nepakartojamą progą imtis reformų. Galima sakyti, jog pasitaikiusi proga permainoms buvo paleista vėjais. Tačiau galimybė pasimokyti tebėra, o praregėjimas šiandieną gali lemti transformaciją rytoj.
Ar galėtumėte pateikti konkrečių pavyzdžių?
Vienas aspektų, kuris buvo ignoruojamas siekiant išbristi iš krizės, – santykio tarp finansų ir produkcijos perorganizavimas. Tiesa ta, jog daugelyje didžiausių pasaulio ekonomikų produkciją, pasitelkdamos neperskirstytąjį pelną ir iš naujo investuodamos savo uždarbį, finansuoja pačios gamyba užsiimančios privačios firmos. Tai skatina kelti nepatogų klausimą: kokia paskirtis visų tų pinigų bankuose ir fondų biržose? Teoriškai jie skirti produkcijai finansuoti. Tačiau realybėje esant dabartinei santvarkai didžioji dalis finansinės veiklos su produkcijos finansavimu turi tik netiesioginį arba epizodišką ryšį. Sureguliuoti finansus nepakanka. Būtina iš esmės pakeisti finansų ir produkcijos santykių reguliavimo tvarką taip, kad finansai veikiau tarnautų tikrajai ekonomikai, užuot ją valdę. Sistemą reikia pakeisti tokiu būdu, kad visuomenės santaupos būtų nukreipiamos jos produkciniams tikslams įgyvendinti, o ne būtų švaistomos „kazino“.
Antroji tema, kurios buvo sąmoningai vengiama pastarųjų metų debatuose, – ryšys tarp perskirstymo ir atsigavimo. Visos visuomenės, apie kurias kalbame XX amžiuje, buvo suorganizuotos rinkos, masinio vartojimo pagrindais. Masiniam vartojimui būtina, kad perkamoji galia būtų išskaidyta, o tai pasiekiama progresyviai perskirstant gėrybes: ne tik turtą, bet ir – dar svarbiau – galimybes bei gebėjimus. Tačiau tai, kas įvyko, buvo bene priešinga. Kredito ir įsiskolinimų augimo tempai peržengė visas ribas. Šių procesų padarinys – inscenizuota kreditų demokratija vietoje tikros nuosavybės demokratijos.
Taigi šios krizės kontekste neišnaudotos liko dvi neelinės, milžiniškos galimybės demokratizuoti rinkos ekonomiką. Buvo galima tikėtis, jog dėl krizės kairiųjų pozicijos sustiprės, tačiau išties jos silpnesnės nei prieš nuosmukį. Ši situacija leidžia įvardyti ir už jos glūdinčią pamatinę problemą: nėra tikro progresyvaus projekto. Tiesa ta, kad tiek Europos, tiek Jungtinių Valstijų kairiųjų projektai remiasi mėginimais tikrovės faktus „pacukruoti“, paviršutiniškai padailinti realybę, netikint savo galimybėmis šią pakeisti ar bent sukurti viziją, kokia toji realybė galėtų būti. Mėginimas suteikti žmogišką veidą sistemai, kurios nesugeba pakeisti iš esmės ir kurią traktuoja kaip neišvengiamą, – jų politikos leitmotyvas.
Ką šiandieną galime vadinti tikru progresyviųjų pažiūrų atstovu?
Žmogų, suprantantį, jog didesnės lygybės siekis yra subordinuotas tikslui į aukštesnį lygmenį pakelti kiekvieno eilinio vyro bei moters gyvenimo gerovę. Niekas netrokšta griežtos lygybės, kaip tikslo savaime. Mes kovojame su įsišaknijusia nelygybe, kaip su kliūtimi, trukdančia augti žmonijos galimybėms ir patirčiai. Mes netraktuojame egzistuojančios institucinės struktūros taip, lyg tai būtų visas horizontas. Atsidavimo eilinių žmonių gerovei ir nusiteikimo eksperimentuoti su esama institucine santvarka kombinacija – apibrėžiantis progresyvistų bruožas. Tačiau vadovaudamiesi šiuo kriterijumi turime pripažinti, kad šiuo metu tikrų progresyvistų beveik nėra! Tai turi pasikeisti. Šiuo klausimu turi vykti kova. Tačiau kova politikoje prasidėti negali, kol nevyksta idėjų kova.
Pasitelkime darbininkus kaip pavyzdį. Daugeliui darbininkų judėjimas, rodos, idealus savo viziją praradusios ir, jūsų žodžiais tariant, to, kas neišvengiama, mėginančios „pacukruoti“ kairiosios jėgos pavyzdys. Kokią darbininkų kovos viziją turėtų puoselėti progresyvistai?
Pirmoji problema, su kuria susiduriame, yra ta, jog netgi turtingiausiose ir mažiausiai nelygybės paženklintose šalyse pažangiausi mokymosi ir produkcijos sektoriai daugeliui darbininkų vis dar sunkiai prieinami. Tam, kad išspręstume šią problemą, pirmiausia reikėtų, jog Vyriausybės ir įmonės imtų strategiškai koordinuoti savo veiksmus. Šis koordinavimas turėtų būti decentralizuotas, pliuralistinis, eksperimentinis. Antrasis žingsnis būtų teisinėje bei institucinėje rinkos ekonomikos sąrangoje įgyvendinti inovacijas, sudarančias sąlygas tuo pat metu veikti daugiau nei vienai jos pačios versijai. Toje pačioje ekonomikoje koegzistuojantys alternatyvūs nuosavybės ir sandorių režimai galėtų užtikrinti didesnę rinkų ir būdų jas pasiekti įvairovę, kaip ir tai, jog atsivėrusiomis galimybėmis pajėgtų pasinaudoti daugiau žmonių. Horizonte šviečiantis šių permainų tikslas turėtų būti esminis darbo ir produkcijos pobūdžio pasikeitimas. Visi liberaliosios ir socialistinės krypčių XIX amžiaus rašytojai suprato, jog darbas už atlyginimą tėra kompromisas, kuriam išlieka būdingi daugybė vergystės ir tarnystės bruožų. Be jo, yra dar du darbo pobūdžiai: savisamda ir bendradarbiavimas. Drauge jie galėtų padėti išspręsti masto problemas taip, kad darbas už atlygį taptų likutine, o ne dominuojančia darbo forma. Dar vienas kol kas tolimos darbo prigimties pasikeitimo perspektyvos aspektas – poslinkis santykio tarp žmonių ir mašinų srityje. Mašinos mums reikalingos kaip tik tam, kad mes patys neprivalėtume gyventi kaip mašinos. Jų paskirtis yra už žmogų atlikti pasikartojančias užduotis, kad žmogus visą savo gyvenimą galėtų skirti tam, kas nėra pakartojama.
Tai prieštarauja bene visai pastaraisiais dešimtmečiais dominavusiai darbo politikai.
Tai, ką šiandieną vadiname klasikine darbo jėgos organizacijos ir apsaugos sistema, istoriškai susiformavo ant fordiškosios masinės gamybos pamatų: gausių ir stabilių darbininkų grupių, sukoncentruotų į gamybos sekcijas ir valdomų didelių korporacijų, pagrindu. Tačiau mes turėtume prisiminti, jog tokia darbo organizacijos forma dominavo tik šimtmetį nuo XIX amžiaus vidurio, o amžius prieš tai organizacija buvo decentralizuota. Dabar turime priežasčių manyti, jog, įgavęs kitą formą, reorganizacijos decentralizuotų kontraktinių tinklų pagrindu laikotarpis prasideda vėl.
Tokia reorganizacija galėtų lemti minties, jog tam tikros valstybės ir regionai globalioje ekonomikoje turi atlikti būtent joms skirtus vaidmenis, kaip ir lyginamojo pranašumo idėjos, dominavimo pabaigą. Jūs įsivaizduojate nacionalines valstybes, kurios, bent jau tam tiktu mastu, būtų ekonomiškai savipakankamos?
Taip. Decentralizacija gali prasidėti bet kuriame pasaulio krašte, o bet kuris iš jų tuomet prisidėtų prie bendros decentralizuotos organizacijos kūrimo. Kyla klausimas: ar tokio pobūdžio darbo reorganizacija, pakertanti klasikinės darbo jėgos apsaugos organizavimo formos pamatus, vestų į netikrumo būseną? Ar mes taptume mažiau saugūs? Siekiant to išvengti augant daliai žmonių, dirbančių sau, samdomų laikinai arba sudarant subrangos sutartis, turėtų būti sukurta ir nauja teisinė bei institucinė apsaugos bazė, nes tradicinė kolektyvinių derybų forma tokiomis sąlygomis nebebūtų adekvati. Visa tai svarbu ne tik tam, kad būtų užtikrinta lygybė ir visų piliečių įtraukimas. Šiuo atveju mes sprendžiame, ar eilinis žmogus turės galimybę pasinaudoti efektyviomis institucinėmis priemonėmis tam, kad išnaudotų savo gyvenimą, kad galėtų pats imtis iniciatyvos ir tapti vedliu, o juk tai yra pati demokratijos esmė. Demokratija remiasi tikėjimu konstruktyviu eilinio vyro ir moters genijumi, kuriam praktinį turinį privalo suteikti institucijos.
Ar jūs vis dar manote, kad šių institucinių eksperimentų erdve turėtų tapti būtent nacionalinės valstybės?
Nors nacionalinė valstybė, rodos, nebemadinga, realiame pasaulyje ji išlieka inovacijų ir galios centras. Europos visuomenės problema yra ta, kad ji nesukūrė institucijų, kurios leistų internalizuoti impulsus permainoms. Dominuojant dabartinei organizacijos formai, permainų galimybės ir toliau visiškai priklauso nuo krizių. Ši problema buvo akivaizdi per visą XX amžių: tuomet kelius pokyčiams atverdavo tik masinės tarpusavio žudynės. O taikos laikotarpiais europiečiai užmiega ir skandina savo skausmus vartojime, depresijos persmelktame materializme. Tai snaudulio užsūpuotos demokratijos, kuriose niekas, išskyrus ekstremistus kairėje ir dešinėje, nieko nenori aukoti ir niekuo pernelyg netiki. Tai katastrofa. Tokia Europa priimtina centristinių pažiūrų biurokratams, žmonėms, skaičiuojantiems šaltai lyg mašinos. O visi jauni, nenuilstantys ir maištingi šiam projektui priešinasi. Galia formuoti ekonominį bei socialinį žemyno gyvenimą vis labiau centralizuojama biurokratiniame aparate, o galimybė apibrėžti socialines teises deleguojama vietinėms, nacionalinėms valdžioms. Viskas turėtų būti priešingai. Pagrindinė sąjungos atsakomybė yra užtikrinti, jog piliečiai turėtų teises ir galimybes kelti eksperimentų audras – išmėginti vienokias ir kitokias alternatyvas.
Tačiau permainų siūlymai, juolab pateikti esant krizei, dažniausiai sukelia baime paremtas konservatyvias reakcijas. Tvyro pojūtis, jog vis dėlto turime ką prarasti.
Žinoma, ir dėl to jūs liekate be tikrų alternatyvų. Vienas motyvų, siejančių XX amžiaus Europos politikos katastrofas ir šiandienę situaciją, yra nepakitęs progresyvistų požiūris į smulkiąją buržuaziją: jie ją vis dar demonizuoja. Tačiau tiesa ta, kad šiuo metu pasaulyje, ir juo labiau Europoje, smulkiųjų buržua gerokai daugiau nei pramonės proletarų. Remiantis subjektyviu kriterijumi, o ne atsižvelgiant į tikslą, ekonominės nepriklausomybės siekį, pasaulyje jie sudaro daugumą. Ko progresyvistai nesugeba padaryti – pasitikti šio siekio ir, užuot mėginus jį įsprausti į rėmus, suteikti jo realizacijai reikalingų priemonių tam, kad vienintele jo išraiškos forma netaptų izoliuotas, nepriklausomas šeimos verslas.
Jūs daug kalbate apie ekonominį įgalinimą, tačiau gan retai užsimenate apie ekonominę politiką. Ar manote, jog galiausiai visa tai yra politinis, o ne ekonominis klausimas?
Tam, kad išspręstume permainų priklausomybės nuo krizių problemą, reikalinga aibė pokyčių: turėtų būti įgyvendintos fundamentalios reikšmės politinės inovacijos, į valstybės valdymą įtraukti rinkėjai, sukurtos energingos demokratijos, kuriose politika nestokotų tempo bei „karščio“; turėtų būti išnaudojamas eksperimentinis decentralizacijos potencialas, kad vietiniai lyderiai galėtų kurti skirtingas ateities vizijas ir sutelkti galią, kurios pakaktų izoliuotoms grupėms apsaugoti nuo išstūmimo iš visuomenės ir pavergimo. Taip pat svarbu, kad atstovaujamoji demokratija būtų papildyta dalyvaujamosios ir tiesioginės demokratijos elementais.
Deja, Europos socialdemokratai bei progresyvistai vis dar tesugeba mąstyti XX amžiaus kategorijomis. Tiesa, tai – ne tik žemyno, tačiau ir viso pasaulio tragedija. Šiaurės Atlanto demokratijų reprezentuojama politinio gyvenimo forma anksčiau turėjo du veidus, amerikietiškąjį ir europietiškąjį, tačiau pastaruoju metu šie veidai ima panašėti. Socialdemokratai atsitraukia į gynybines linijas, kurios savo ruožtu tampa vis siauresnės. Užimdami gynybines pozicijas jie neturi jokių šansų kontroliuoti rytojaus politinę darbotvarkę: ši galimybė atiteks jėgai, įkūnijančiai veiklumą, gyvybingumą ir drąsų norą eksperimentuoti. Iš esmės tai galėtų būti bet kuriai dviejų kairės–dešinės spektro pusių atstovaujanti politinė jėga, tačiau realybėje visa energija, dar išlikusi Europoje, šiandien susitelkusi dešinėje.
Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europoje politinė energija šiuo metu nukreipta valdžios aparato griovimo, jos vaidmens menkinimo ir juodinimo linkme. Kaip galėtume ir vėl pakelti politiką į aukštesnį lygmenį?
Be pranašiško elemento ir vizijos politika yra niekas, todėl tam, kad ką nors pakeistume, pirmiausia mums būtinas intelektualinis ir drauge dvasinis sukilimas. O šiuo metu istorijos ir socialinių studijų srityse įsigalėjusios racionalizacijos, sužmoginimo ir sušvelninimo, tikroviškumo vengimo tendencijos, drauge susiliejančios į vientisą fatalizmo gaudesį. Gyvybiškai svarbi jungtis tarp skvarbaus žvilgsnio į tai, kas jau yra, ir gebėjimo įsivaizduoti, kas galėtų būti, yra pažeista ir nė vienas šiandien šlovinamų mąstytojų nesistengia šios problemos spręsti: jie tik siūlo skirtingus žodynus, leidžiančius situaciją paviršutiniškai padailinti. Taigi svarbiausias vaidmuo ateityje turėtų tekti minčiai, kuri informuotų ir įkvėptų kokybiškai naują, galią keisti turinčią politiką.
Jūs pats esate rašęs, jog tokio masto politinė kaita reikalauja „kraštutinio ir beveik paradoksalaus voliuntarizmo“.
Tai reikalauja voliuntarizmo. Bet istorija neseka jokiu scenarijumi ir kiekvienas jos momentas yra gaubiamas šešėlio galimybių, kurios buvo visai greta, tačiau nevirto realybe. Mūsų pažintinis, kognityvaus pobūdžio susidomėjimas visuomene ir praktinis interesas ją pakeisti yra vienas kitam giminingi. Kaip ir moksliniame mąstyme, mes suvokiame situaciją tik suprasdami, kaip ji galėtų pasikeisti dėl tam tikros intervencijos. Jei to nesuprantame, mes tik spoksome, tačiau nematome. Deja, šiuo metu dominuojančios istorinės bei socialinės minties būklė yra kaip tik tokia – ji stokoja energijos. Europa šiandien atrodo sustingusi priešmirtinėje stadijoje, o jos bejėgišką ramybę kartkarčiais sutrikdo tik atavistinės konservatyvios reakcijos į nūdienos politines realijas. Tai turi pasikeisti, tačiau ne ta linkme, kuria keičias dabar. Dabar vienintele alternatyva yra laikomas šabloniškas, statiškas marksizmas, tuo tarpu socialdemokratai dalyvauja ekonominiame partijų konsensuse ir visas šis pasitraukimas iš kovos mėginamas pateisinti mintimi, jog kilnumas turi būti privatizuotas, o viešoji erdvė tėra vieta materialistiškam vulgarumui. Mes turime atsilaikyti, turime kovoti, kad atremtume šį nuodingą ir nacionalinio projekto pralaimėjimą įkūnijantį požiūrį.
O ką pasakytumėte apie argumentą, jog pats demokratijos procesas yra keblus, lėtas, reikalaujantis daug pastangų ir linkęs į stagnaciją?
Demokratija, kaip ir rinka, turi aiškią institucinę formą. Klausimas, kylantis iš mano pateiktos aliuzijos į permainų priklausomybės nuo krizių problemą, skamba taip: kaip turime reorganizuoti savo demokratijas, kad esamos socialinės tikrovės nebūtume priversti priimti kaip vienintelės galimos – lyg reaguodami į ultimatumą, teleidžiantį imti tai, kas siūloma, arba likti tuščiomis rankomis? Dabartinė kultūros ir politikos organizacijos forma verčia laukti krizės. Šiandien krizė tarnauja kaip meteoras, aplankantis pasaulį ir trumpam atgaivinantis gyvenimą jame, tačiau vos ji atsitraukia, mes ir vėl užmiegame. Tačiau mes negyvename istoriniame laike; mes gyvename biografiniame laike ir esame priversti savęs klausti: ką daryti, jei mums nebuvo lemta gimti laiku, kai pasaulį lanko meteorai? Ar tarstelėti: „Na ir nepasisekė...“? Ar pertvarkyti savo idėjas ir praktikas taip, kad mums nebereikėtų laukti meteorų, o ugnis veržtųsi iš sistemos vidaus? Netikiu, kad šiai permainai pakankamą pagrindą galėtų suteikti paprasčiausia kova dėl valstybinės valdžios. Kova turi būti manifestuota partinėje politikoje, tačiau tuo pat metu turi vykti nuolatinės grumtynės dėl minties, kultūros, sąmonės formų. Kova turi vykti kiekvienoje valstybės gyvenimo srityje.
Vertimas iš anglų kalbos – „Pro Patria“
Parengta pagal The European medžiagą
