Noriu pasakyti keletą svarbių dalykų apie mokesčius. O kadangi svarbiausi klausimai šiais laikais neretai yra pavedami darbo grupėms ir ekspertams, Vyriausybei bandant nusiimti atsakomybę dėl pasiūlymų turinio, tai teks pakalbėti ir apie tai.
Pažiūrėkime paprastai. Pavyzdžiui, jums statybos ekspertas pasako, kad tokio namo kaip jūsų remontuoti nebeapsimoka, nes į kapitalinį remontą įdėsite daugiau nei į naujo namo statybą. Gali gal ir paskaičiuoti, kas bus vienu ar kitu atveju. Tačiau visiškai normalu, kad jūs pats spręsite ką daryti su savo namu. Gal kapitaliai remontuoti, nes norite gyventi tame pačiame name kaip ir jūsų seneliai. Gal kosmetiškai paremontuoti ir kol kas džiaugtis laikinais pagerinimais. Gal nieko nedaryti, o kai jau galutinai susidėvės, tada perstatinėti. Gal ir paklausyti eksperto patarimo – griauti iki pamatų ir statyti iš naujo. O gal tą namą parduoti ir nebesukti dėl jo galvos.
Darbo grupės yra gerai, kai reikia suderinti interesus, ar gerai išmasažuoti naujas idėjas. Tačiau viešajame gyvenime darbo grupės neatleidžia nuo lyderystės pareigos ir naštos. Viskas paprasta. Jei eini į rinkimus, jau turi žinoti esmines problemas. Turi žinoti ir kaip jas spręsti. Ekspertai gali patarti kaip tai padaryti, parodyti galimas alternatyvas ir kiekvienos iš jų pasirinkimo pasekmes.
Aš šiandien esu politikas, kuris atstovauja savo rinkėjus ir visus Lietuvos žmones, ir jų vardu noriu palinkėti keletą dalykų darbo grupei, o Premjerą kviečiu įsiklausyti.
Visų pirma, būtina išspręsti tai, dėl ko mažai kvalifikuoti, ekonomiškai atsilikusiuose regionuose gyvenantys žmonės vis dažniau linkę pasirinkti gyvenimą iš pašalpų, o ne iš darbo. Reikia padaryti taip, kad dirbti apsimokėtų. Vienas iš realių būdų – sumažinti šiems žmonėms mokesčius.
Labai tikėčiausi, kad darbo grupė pasiūlys pakelti neapmokestinamųjų pajamų dydį. Tai reikštų, kad nedaug uždirbantys žmonės galėtų arba į rankas gauti daugiau, o verslininkams būtų sudaryta galimybė sukurti naujas darbo vietas. Ir nebebūtų taip, kad tik savo paties orumas skatina pasilikti darbe, o ne eiti prašyti paramos, o neretai ir šalia prisidurti nelegaliai uždarbiaujant.
Galiausiai tas keliasdešimties ar šimto litų skirtumas, kurį labiausiai pajustų mažai uždirbantys, sulaikytų nuo skurdo emigracijos, kai emigruojama ne dėl to, kad kitur laukia aukso kalnai, ne dėl to, kad čia būtų nemiela, o todėl, kad pragyventi sunkiai bepavyksta. Ir net keliasdešimt litų kartais tampa svarbu.
Antra, būtina padaryti, kad investuotojams Lietuvoje apsimokėtų kurti gerai apmokamas darbo vietas. Reikia kad geriausiai išsilavinę, darbščiausi ir daugiausiai sukuriantys žmonės nebebūtų viliojami į kitas valstybes, kur be kita ko ir mokesčiai darbui yra mažesni. Kalbu ne tik apie teisininkus ar vadybininkus. Kalbu apie daugiau uždirbančius gydytojus, informatikus, tolimųjų reisų vairuotojus, suvirintojus, inžinierius ar įrengimų operatorius gamyklose.
Gal kai kam atrodo, kad uždirbti beveik 4000 litų į rankas yra kosmiškai daug. Tačiau realybė yra ta, kad daug tokį atlyginimą gaunančių žmonių iš mano paminėtų ir kitų profesijų, kurie dažnai dirba ne aštuonias valandas per parą, galiausiai susivilioja pasiūlymais išvažiuoti ir savo atlyginimą pasitrigubinti. Išvažiuoja, net jei nėra smagu atsiplėšti nuo gimtinės, net jei įsikūrimas ir pragyvenimas kitur kainuos brangiau.
Dalykas, kuris pataisytų padėtį, ir tikiuosi, kad darbo grupė tai pasiūlys, yra socialinio draudimo lubų įvedimas. Daugiau uždirbantys žmonės turi jau lubas išmokoms, t.y., pensijoms, tačiau įmokų dalyje tokio dalyko nėra. Ir būtent tai kvalifikuotą darbo jėgą Lietuvoje daro viena brangiausių Europoje.
Jeigu kam vis tiek atrodo, kad gerai uždirbančiais rūpintis nebereikia, tai noriu pasakyti, kad ir kiti – valytojai, apsaugos darbuotojai ir kiti, niekur negaunantys labai didelių atlyginimų samdomi ir atlyginimas jam didėja ten, kur kuriasi verslai, kur yra poreikis samdyti darbuotojus. O verslai yra ten, kur yra labiausiai ribotas ir sunkiausiai pakeičiamas išteklius – didelę kvalifikaciją turintys žmonės. Susigrąžinkime šiuos žmones, darbo turės visi.
Trečia, darbo grupė, tikiuosi, pasiūlys priemones, kad mokesčius mokėti taptų lengviau. Mes Lietuvoje vis dar turime problemą – neatsitiktinai įtakingasis savaitraštis „The Economist“ vertina, kad mokesčiai Lietuvoje gal ir nėra dideli, tačiau labai komplikuoti. Tikiuosi, kad nuo banderolių, važtaraščių, didžiulių ataskaitų ir paranojiškos kontrolės, mes pereisime prie pasitikėjimo ir pagalbos santykių. Priešingu atveju net nesitikėkime, kad valymo, buitinio remonto ar vaikų priežiūros veikloje net ir prie didžiausių represijų bus pereita prie tvarkingo, o ne juodo atsiskaitymo.
Ketvirta, labai tikiuosi, kad darbo grupė, o ir paskos ir Premjeras neužstatys senos plokštelės, kaip reikia didinti perskirstymą (t.y., mokesčius, arba, kitaip tariant, valdžios kainą). Tikiuosi, kad nebus paleista ir nauja, bet jau įprasta melodija, kad reikia didinti kapitalo ar turto apmokestinimą. Toks žingsnis gal daug kam ir skambėtų gražiai, tačiau stabdytų ne ką kitą, o darbo užmokestį, nes nesant investicijų neauga ir produktyvumas, mažėja darbo vietų skaičius, mažėja verslininkų konkurencija dėl darbuotojų.
Baigiant pasakysiu paprastai – gyvename sąlygose, kai politikams reikia elgtis taip, kaip elgiasi sėkmingi verslininkai: išskirti aktualiaisiais problemas ir drąsiai jas spręsti. Ir neieškoti atsikalbinėjimų, kodėl to ar ano neįmanoma padaryti. O imti ir padaryti, imti ir užtikrinti, kad tai, kas traktuojama kaip neįmanoma, taptų galima. Ir tai nėra vienas iš pasirinkimų. Jei norime, kad žmonės Lietuvoje gyventų gerai, tai yra būtinybė. Jei kam atrodo, kad šis (darbo mokesčių mažinimo) kelias – tai biudžeto praradimai, kurių negalime sau leisti, tai atsakykime sau, kokie biudžeto praradimai vyksta dėl nedarbo, emigracijos, socialinių pašalpų darbingiems žmonėms, nelegalaus darbo, neatėjusių į Lietuvą investicijų. Sąžiningai palyginus atsakymas ką daryti, manau, ateis savaime.
Remigijus Šimašius
