Ar gali bažnyčia agituoti nebalsuoti už tas partijas ir politikus, kurie pasisako už alkoholio kontrolės liberalizavimą?
Žodžio laisvė iš Lietuvos Konstitucijos niekur nedingo. O tai reiškia, kad žmonės, susijungę į bažnyčią, lygiai taip pat gali sakyti savo nuomonę. Ir be reikalo čia visi, netgi mano kolegos liberalai pyksta. Nebūtina išsigąsti, kai bažnyčia gąsdina. Tačiau uždrausti aštriai kalbėti – tai laidoti laisvos visuomenės pamatus.
Mieli seimūnai, nebijokite jei bažnyčia iškabins jūsų pavardes skelbimų lentose – tai jų teisė, kaip ir jūsų teisė bei pareiga priimti gerus įstatymus.
Apie kovą su alkoholiu
O dabar panagrinėkime klausimo turinį – ar ir kaip kovoti su alkoholiu, kaip vertinti siūlytus panaikinti prekybos laiko apribojimus.
Žmogus gyvenime susiduria su daugybe pagundų. Norint, kad pagundos netaptų realizuotu blogiu (kad ir alkoholizmu, pasigėrimu) galimi du keliai.
Pirma galimybė – pašalinti pagundos objektą, kitaip tariant, paveikti žmogų supantį aplinkinį pasaulį.
Antra galimybė – padėti žmogui dorotis su pagundomis.
Suprantu, kad antrasis kelias yra sudėtingas, nepatikimas ir galiausiai vis tiek kažkas paslys ir pasiduos pagundai.
Tačiau ar apskritai įmanomas pirmasis kelias? Net nenoriu plėstis apie dabartinių draudimų veiksmingumą.
Taip, dėl šio draudimo prekiauti alkoholiu po 10 valandos vakaro man net keletą kartų teko prie kasos palikti butelį vyno ar alaus, kai šeimai savaitei perku produktus po dienos darbų (ir, deja, dažnai po dešimtos valandos). Aš nekeliauju ieškoti „taško“. Tačiau ar tai yra siekiamas rezultatas?
Ar to taško ieškoti nekeliauja tas, kas yra priklausomas nuo alkoholio? O jei keliauja, ar jo neranda? Ar įmanoma padaryti, kad jo nerastų? Kas geriau – legali parduotuvė, ar nelegalus taškas? Kur lengviau svaigalai bus parduodami nepilnamečiui? Kur labiau tikėtina, kad bus nupirktas produktas, nuo kurio ne tik mokesčiai nesumokėti, bet kuris gal net sukels ūmų apsinuodijimą?
Dar svarbiau yra tai, kad jei pašalinsi vieną pagundą, poreikis niekur nedings. Psichologai seniai kalba apie Lietuvoje esančią problemą – iš esmės suicidinio elgesio sindromą. Manau, pagrįstai teigiama, kad savižudybės, alkoholizmas, „ereliškas“ vairavimas, o taip pat daugybė priklausomybių, pradedant narkotikais ir baigiant tabaku ar kava, yra tos pačios problemos apraiškos. Būtent šią problemą reikia ir spręsti.
Kad būtų aiškiau apie ką kalbu – pailiustruosiu ir kitu pavyzdžiu. Jei norime, kad nusikaltęs bausmę atliekantis asmuo nenusikalstų (tarkime, nebevogtų), tai juk nebandome padaryti taip, kad pasaulyje dingtų materialinės vertybės. Sėkmingos resocializacijos programos (kurios pamažu pradedamos diegti ir Lietuvoje) remiasi prielaida, kad žmogus turi išmokti kontroliuoti save.
Kita iliustracija – žinomas sindromas kai studijuoti išvažiavę ar aštuoniolikos metų sulaukę jaunuoliai tiesiog „nutrūksta nuo grandinės“. Per gyvenimą ne kartą yra tekę matyti tai iš arti. Ar tik nebus taip, kad ilgą laiką draudus vieną ar kitą „vaisių“ ir akcentavus tik „negerk“, „nerūkyk“, „mokykis“, gausime atvirkštinį rezultatą, kai tik bus galimybė tos kontrolės išvengti.
Tad gal geriau ne tik vaikų auklėjimą, bet ir sielų ganymą, ir valstybės politiką kreipti kita linkme? Gal geriau nuolat ir sau, ir visiems aplinkiniams priminti, kad „žmogau, pats esi atsakingas už save ir savo artimuosius, būk protingas“. Ir tada „negerk“ bei „nerūkyk“ ateis savaime?
Nesuprantu bažnyčios pozicijos, kad įstatymuose reikia palikti visus (o gal net numatyti daugiau) alkoholio ribojimų. Juk žmogus turi valios laisvę ir tai yra Dievo, o ne valstybės dovana.
Jei žmogus susilaiko nuo nuodėmingo elgesio dėl to, kad jis yra uždarytas kalėjime, tai dar nereiškia, kad jis nėra nuodėmingas. Kovoti už blaivybę (akivaizdu, kad su girtumu tirpsta ir žmogaus valia) būtina, tačiau tai nereiškia, kad kova turi pasireikšti represinėmis priemonėmis, kurias ir numato dabartiniai įstatymai.
Bažnyčia, imdamasi alkoholio draudimo per įstatymus, tampa panaši į valstybę. Valstybė, nepalikdama laisvės žmogaus apsisprendimui, tampa panaši į sektą.
Mieli dvasios ganytojai, neužmirškite, kad jūsų darbas padedant atskirti kas yra gėris, o kas yra blogis yra ne mažiau svarbus nei policininko ar kalėjimo prižiūrėtojo, kuris blogį gaudo už rankos ir laiko jį uždarytą.
Remigijus Šimašius yra Lietuvos teisingumo ministras.
