Prezidento institucija Lietuvoje yra reikalinga, tačiau, net ir neturėdamas realių galių, jis turi kelti ilgalaikius strateginius valstybės klausimus, skatinti diskusiją, o ne tik kalbėti apie trumpalaikes šiandienos problemas. Tokios mintys buvo išsakytos spaudos konferencijoje „Ar Lietuvos prezidentai atstovauja valstybės interesams?“
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje teigė, kad Prezidento instituciją Lietuvoje galima laikyti tarpiniu variantu tarp vokiško modelio, kai prezidentas atlieka tik reprezentacinę funkciją, ir amerikietiško modelio, kai prezidentas turi daug realių galių, yra vykdomosios valdžios lyderis.
Tai, signataro nuomone, sukuria dviprasmišką situaciją – iš prezidento žmonės tikisi daug, nors jo galios yra labai ribotos. Tačiau prezidentas išlieka populiarus tiesiog kalbėdamas žmonėms patinkančius dalykus – apie būtinybę mažinti korupciją ar didinti minimalią pensiją, bet nekeldamas tikrai svarbių valstybės ir tautos išlikimui klausimų.
„Latvijoje jau yra atvirai diskutuojama, kad gal ten reiktų perkelti dalį migrantų iš Vakarų Europos, nes ten nieko nėra, ten tuščia. Tas procesas jau eina, ir aš norėčiau girdėti iš valstybės vadovų arba pretendentų atsakymus į fundamentalius klausimus, kuriuos kelia epocha, istoriniai procesai. Nė iš vieno pretendento, kurie buvo, aš tokių dalykų negirdėjau. Girdėjau tik tokius prėskus pasakymus, kad įstosim į NATO, bus saugu, įstosim į ES, bus sotu. Visi strateginiai mūsų tautos interesai baigėsi tokiais pasakymais“, – apgailestavo R. Paulauskas.
Panašios nuomonės laikėsi ir Seimo narys, tarptautinės teisės specialistas Vytautas Gapšys. Jis pažymėjo, kad politinės diskusijos visuomenėje dažnai sukasi tik apie aktualius šiandienos lūkesčius, bet trūksta pokalbių apie ilgalaikes problemas. V. Gapšio nuomone, prezidentas, kaip visų išrinktas atstovas, tokias diskusijas ir turi kelti.
„Šiandieninius piliečių lūkesčius išskiriame teisingai, nes juos lengviausia yra pamatuoti. Bet apie emigraciją mes kalbėsime tik tada, kai emigrantų pasidarys 15-20 proc. Šiandien tai daugeliui gyventojų neatrodo pagrindinė problema. Šiandien pagrindinė problema – koks minimalus atlyginimas ir kokio dydžio yra pensijos. Bet prezidentas turėtų kalbėti ne tik apie tai, bet apie fundamentalius dalykus, kurie bus ateityje. Tai turi būti stiprus lyderis, kuris sutelktų visus diskusijai ir pasiūlytų sprendimus“, – teigė V. Gapšys.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys išsakė kitokį požiūrį. Pasak jo, prezidentas turėtų būti paprastas žmogus, atliekantis visų pirma reprezentacinę funkciją, taip pat galintis paguosti, nuraminti tautą.
„Aš kaip pilietis žiūriu į prezidentus, kurie buvo, kad tai paprasti žmonės, ir man baisu būtų, jeigu vienas žmogus, ganėtinai atsitiktinai galbūt išrinktas, nurodinėtų strategijas, kaip man gyvent. Kam tada visos akademinės institucijos, žmonės, kurie profesionaliai tuo užsiima, prognozuoja, žiūri? Aš truputį bijau tokių lūkesčių iš vieno žmogaus. Man jis medalių įteikinėtojas, bet ne prognozuotojas“, – kalbėjo V. Gaidys.
Pasak V. Gaidžio, visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvos žmonės nori būtent sąžiningo, nepriklausomo ir suprantančio „paprastus žmones“ prezidento.
„Prezidentui priskiriama tokia “rūpintojėlio„ funkcija. Paguosti, suteikti viltį. Tokio, kuris jei turėtų galią, tikrai padėtų žmonėmis, jeigu tik žinotų, kas darosi čia“, – teigė „Vilmorus“ direktorius.
„Per didelė našta eiliniam rinkėjui užkrauti susigaudymą niuansuose politinių partijų ir programų. Dėl to jų nieks ir neberašo. (..) Patys svarbiausi mūsų visuomenės gyvenimo klausimai pasidaro antriniai, ir tada rinkimus laimi sukėlęs jausmą žmogus. Jis išeina, pasako: aš už viską, kas gerai ir prieš viską, kas blogai, ir kiekvienas rinkėjas į šitą frazę įdės savo turinį. Dar pageidautina, kad kovotų su korupcija“, – akcentavo R. Paulauskas.
Signataro nuomone, vien kalbėti apie kovą su korupcija ir oligarchais prezidentui neužtenka, kadangi tai turėtų būti savaime suprantami dalykai. Tačiau jis apgailestavo nepriklausomoje Lietuvoje diskutavimo apie svarbesnius klausimus iš išrinktų prezidentų negirdėjęs.
V. Gapšys iškėlė klausimą, ar žmonės, tegu ir pasitikėdami prezidentu, kai jis stengiasi padėti žmonėms, apskritai reaguoja į jo veiklą.
„Šios kadencijos prezidentė daug kalbėjo apie teismus, Generalinę prokuratūrą, kad reikia sutvarkyti ten sistemą. Bet ar pakito visuomenės nuomonė apie tas institucijas, ar pasitikėjimas teismais, prokuratūra išaugo po pakeitimų? Atrodo, kad daro, inicijuoja valstybės vadovas visgi. Ar visuomenė mano, kad dabar su korupcija kovojama geriau negu prieš trejus metus?“ , – klausė V. Gapšys.
V. Gaidys atkreipė dėmesį, kad prezidentui Lietuvoje apskritai sunku padaryti blogą darbą, kadangi jo galios mažos, jis visuomenėje populiarus, be to, turi daug patarėjų. Taip pat jis pažymėjo, kad Lietuvoje žmonės rinkdami prezidentą visų pirma kreipia dėmesį į asmenybę, charizmą. V. Gaidžio teigimu, visuomenės apklausos rodo, kad tuo rinkėjai kol kas nėra nusivylę.
R. Paulausko nuomone, tai įrodo tam tikras demokratijos kaip politinės sistemos ydas, kuomet paprastam piliečiui yra paliekami spręsti klausimai, kurių jis gerai nesupranta, nors jie valstybės ateičiai yra labai svarbūs. Jis pabrėžė, kad net specialistai nesutaria, ar verta, tarkime, įsivesti eurą, bet savo nuomonę apie tai balsuodami išreiškia visi. Tačiau, nors kandidatų požiūriai į ekonomiką ir gali skirtis, už ką balsuoja žmogus, lemia ne požiūris, o įvaizdis.
V. Gapšys išsakė mintį, kad prezidento atsakomybę už savo veiksmus galėtų padidinti prezidento ir politinių partijų atskyrimo panaikinimas. Tuomet, pasak jo, atsakomybės dalis tektų ir partijai, kuri turėtų daryti įtaką prezidentui. Dabar, V. Gapšio nuomone, kadenciją baigęs prezidentas tiesiog nueina į istoriją, už jo veiksmus atsakomybė ilgalaikėje perspektyvoje nekrinta niekam.
Vis dėlto visi diskusijos dalyviai sutarė, kad Prezidento institucija Lietuvoje yra reikalinga, tik turi vykti diskusija, kaip būtent ta institucija turi atrodyti ir veikti.
„Jeigu visi Lietuvos prezidentai sugebėjo turėti tokius aukštus reitingus, ta institucija Lietuvai reikalinga, žmonėms reikalinga“, – pabrėžė V. Gaidys.
„Prezidentas problemų neišspręs, bet tegu jas nors suformuluoja“, – vylėsi R. Paulauskas.
„Kiekvienas prezidentas turėjo didelės dalies žmonių pasitikėjimą ir atstovavo dalies žmonių valiai. Dėl vieno dalyko visi sutariam: prezidento institucija reikalinga. Ji atlieka tam tikrą vaidmenį, gal ne visai tokį, kaip surašyta Konstitucijoje, bet atimti iš žmonių prezidentą būtų skausmingas dalykas. Klausimas yra apie funkcijas, ar dabartiniai prezidento įgaliojimai yra pakankami? Atitinka visuomenės poreikius ar neatitinka? Gal jam reiktų daugiau arba mažiau funkcijų? Galim diskutuoti“ , – sakė V. Gapšys.
