Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis pabrėžia, kad atsakomybę įmanoma, tačiau sunku apibrėžti įstatymais ir nutarimais – ji turi ateiti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Dėl to naujienų agentūros ELTA paklaustas, ko šiandien – Valstybės tarnautojo dieną – ministras linkėtų valstybės tarnautojams, atsakė: „Atsakomybės už savo reputaciją, darbą ir rezultatus“.
Ministras su Eltos korespondente kalbėjosi apie valstybės tarnybos pokyčius, valstybės tarnautojų problemas ir lūkesčius.
– Lietuvoje toks reiškinys kaip valstybės tarnyba atsirado 2002-ųjų rudenį. Galėtumėte įvertinti, kokia per šiuos metus valstybės tarnyba susiformavo mūsų šalyje?
– Tai, kaip klostėsi valstybės tarnyba, gana sunku vertinti. Galėčiau įvertinti tik tai, kokį „palikimą“ radau atėjęs dirbti į Vidaus reikalų ministeriją (VRM). Man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, dabartinis valstybės tarnybos „karjeros“ modelis sunkai suvokiamas. Šio modelio sistema yra ne tik paini, bet ir nelanksti. Pradedant tuo, kad Lietuvoje yra apie 850 valdymo įstaigų ir institucijų, kurios priklauso Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, teismų, prokuratūros ir kitoms įtakos sritims, baigiant valstybės tarnybą reglamentuojančiais įstatymais, kuriuose – nemaža atgyvenusių ir nelogiškų dalykų, tokių kaip valstybės tarnautojų rezervas ar draudimas naikinti skyrių, kuriame etatas žmogaus, išėjusio motinystės atostogų.
Žinoma, reikia įvertinti tai, kad Lietuvos valstybės tarnyba palyginti jauna ir dar besikurianti. Tačiau labai norėtųsi, kad ji taptų aiškesnė, mažesnė ir efektyvesnė.
– Pernai spalį skambiai pasisakėte apie valstybės karjeros tarnybos pertvarką: valstybės tarnautojas, praradęs nepriekaištingą reputaciją, negalės dirbti valstybės tarnyboje, atlyginimo priedas bus skiriamas už labai konkrečius darbus kartą per metus, bus ribojamos vadovų kadencijos ir jie bus rotuojami, numatomas paprastesnis valstybės tarnautojų atleidimas iš darbo. Kaip sekasi šią pertvarką įgyvendinti?
– Taip, pernai spalį paskelbėme apie revoliucinį Valstybės tarnautojo įstatymo projektą. Buvau ir iki šiol esu įsitikinęs, kad jame išdėstytos nuostatos iš esmės leistų lanksčiau ir efektyviau didinti valstybės tarnybos kokybę. Priėmus tokį įstatymą, visiems padidėtų atsakingumas. Vadovams – dėl rotacijos ir kadencijų, pavaldiniams – dėl atlyginimų už rezultatus. Ir visiems – dėl reikalavimo turėti nepriekaištingą reputaciją. Valstybės tarnautojai privalo būti verti dirbti valstybės tarnyboje, kuri turi įtakos kiekvieno žmogaus gyventojo kokybei.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad šią pertvarką įgyvendinti sekasi. Tačiau ją pradėdamas nieko kita ir nesitikėjau – nelengva išjudinti sustabarėjusią sistemą. Savo darbą padarėme – įstatymas buvo paruoštas ir pateiktas Ministro Pirmininko tarnybai. Tačiau kol kas jam, kaip ir kitoms panašioms iniciatyvoms, matyt, sunku rasti vietą po saule: Ministro Pirmininko tarnyboje šis projektas užstrigo, o ir visos kitos su valstybės tarnyba susijusios įstatymų pataisos yra sustojusios Seime.
– Kol Jūsų Valstybės tarnautojų įstatymas ieškojo „vietos po saule“, Vyriausybė parengė Valstybės tarnybos tobulinimo gaires. Ką manote apie jas?
– Siekis tobulinti valstybės tarnybą – sveikintinas. Tačiau būtina ne tik siekti, bet ir padaryti realius darbus. Siekių iki šiol išties buvo daug: prieš dvejus metus buvo parengta Valstybės tarnybos plėtros koncepcija, pernai iš šio projekto gimė Valstybės tarnybos metmenys, dabar vėl grįžtame prie gairių.
Regis, valstybės tarnybą reglamentuojančių įstatymų ir nutarimų leidyboje susiklostė tokia pat taisytina padėtis kaip ir pačioje valstybės tarnyboje.
– Pasibaigus visuotiniam gyventojų surašymui, daugelis ėmė perskaičiuoti valstybės tarnautojų ir gyventojų santykį. Kodėl mažėjant gyventojų skaičiui, valdininkų skaičius mažėja vangiai?
– Skaičiuoti valstybės tarnautojams tenkantį gyventojų skaičių, o juo labiau lyginti jį su tokiu pat skaičiumi kitose šalyse – gana reliatyvu. Valstybės tarnautojų ir žmonių santykiu negali būti pamatuotos nei gaunamų paslaugų kokybė, nei valstybėje atliekamų funkcijų skaičius.
Kitas klausimas – o ką mes laikome valstybės tarnautoju? Kai kuriose šalyse valstybės tarnautojais laikomi ir mokytojai, gydytojai bei visi, kurie gauna darbo užmokestį iš valstybės. Lietuvoje taip nėra. Tačiau mūsų valstybės tarnautojais laikomi ir tie žmonės, kurie rūpinasi žmonių saugumu – policininkai, ugniagesiai, pasieniečiai.
O skaičiai... Per visas 850 valstybės valdymo įstaigų ir institucijų valstybės tarnautojų skaičius keičiasi kone kasdien, todėl juo ir patogu manipuliuoti. Kur kas sunkiau pripažinti esamą faktą, jog iki 2008 metų didėjęs valstybės tarnautojų skaičius šiuo metu yra gerokai sumažėjęs ir siekia 2006 metų lygį.
– Galėtumėte įvardinti kelias didžiausias valstybės tarnautojų problemas?
– Apie jas kalbama ir pernai rudenį pristatytame Valstybės tarnautojų įstatyme. Tai – reputacija ir darbo užmokestis. Valstybės tarnautojų atlyginimai nėra orientuoti į darbo rezultatus, sunkiai apskaičiuojami, o ir nėra tokie, dėl kurių į valstybę veržtųsi dirbti didžiausias intelektinis potencialas.
– Todėl ir sakoma, kad krizės mastus galima pamatuoti susidomėjimu valstybės tarnyba – kai sunkmetis spaudžia, norinčiųjų dirbti valstybės tarnyboje daugėja, ir kai nėra sunkmečio – jaučiasi jų trūkumas. Kokia situacija yra dabar?
– Šiuo metu valstybės tarnyba domina aukštąjį išsilavinimą įgijusius, tačiau neturinčius praktinio darbo patirties asmenis. Tuo tarpu susidomėjimas tokiomis valstybės tarnautojų pareigomis, kurioms keliami reikalavimai turėti patirtį atitinkamos veiklos srityje, deja, nėra didelis.
– Viešojo sektoriaus specialistams sparčiai paliekant valstybines institucijas, svarstomos galimybės juos išsaugoti, gerinant darbo sąlygas. Kaip viena iš priemonių įvardijamas nemokamų priverstinių atostogų atsisakymas. Kada tai realiai gali būti padaryta?
– Visiems solidariai taupant, nemokamų atostogų neišvengė ir valstybės tarnautojai. Ne tik „karjeristai“, tačiau ir statutiniai pareigūnai. Ne kartą minėjau, kad galbūt didinti algas dar ne laikas, tačiau tose tarnybose, kurios rūpinasi žmonių saugumu, tikrai turėtų baigtis tokie reiškiniai kaip savanoriškos neapmokamos atostogos, nepakankamas aprūpinimas kuru bei kitomis darbo priemonėmis ir pan.
Aptarėme tai su Premjeru ir, matyt, šiuos metus teks baigti su tokiais biudžetais, kokie buvo suplanuoti, vadinasi, ir su nemokamomis atostogomis. Tačiau tikiuosi, kad patvirtinus naująjį biudžeto projektą, kitais metais situacija pasikeis.
– Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT) pristatyta praėjusių metų veiklos ataskaita parodė, kad besikreipiančiųjų į teismą dėl valstybės tarnybos padaugėjo 6–7 kartus. Kaip vertinate tokius duomenis ir kokių priemonių numatote imtis, kad šių ginčų būtų mažiau?
– Šis LVAT pateiktas skaičius yra rodiklis, kad valstybės įstaigose vyksta reformos ir valstybės tarnautojų mažėja. Juk kiekvienas turi teisę kreiptis į teismą, jei mano, kad buvo pažeistos jo teisės. Neseniai paaiškėjus, kad keičiantis vadovams kai kuriose šalies savivaldybėse nepagrįstai siekiama atleisti savivaldybių darbuotojus, aš pats pavedžiau Valstybės tarnybos departamentui prie VRM imtis priemonių ir užkirsti kelią galimiems Valstybės tarnybos įstatymo pažeidinėjimo ir piktnaudžiavimo atvejams. Kol kas niekas nesikreipė – vadinasi, valstybės tarnautojai, nelaukdami pagalbos, kreipiasi patys į teismus.
Nežinau ar dėl to, kad žmonės gina savo teises ir kreipiasi į teismus, reikia imtis priemonių. Tačiau peržiūrėsime tas bylas, kuriose bus nustatyta pažeidimų valstybės tarnyboje, ir tuomet priimsime sprendimus.
