Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Romualdas Ozolas įsitikinęs, kad šiuo metu svarbiausias klausimas – ar galima sukurti Lietuvą iš naujo? O vietoj atsakymo „taip arba ne“, signataras teigia: „Mes privalome!“
Per pokalbį su portalu Balsas.lt R. Ozolas įvertino buvusios teisėjos Neringos Venckienės situaciją bei įžvelgė tam tikrų klaidų, kurios gali atsiliepti tolesnei jos kaip potencialios politikės karjerai.
– Kaip vertinate šiuo metu vykstantį sambrūzdį politiniame Lietuvos gyvenime? – Balsas.lt pasiteiravo R. Ozolo.
– Šiuo metu aiškėja būtinybė atkurti vieningą frontą. Pastaruoju metu vyko natūrali visuomeninio pasipriešinimo pakilimo diferenciacija. Demokratijos sąlygomis tas yra natūralu ir suprantama. Iš apačios kylant įvairioms iniciatyvoms tam tikras struktūrizavimasis yra neišvengiamas.
Bet dabar viskas priklauso nuo atskiroms struktūroms vadovaujančių žmonių sugebėjimo suderinti didžiuosius tikslus, įveikti grupines ir egoistines pagundas. O tada liktų tik sėstis prie bendro derybų stalo bei atsakyti į klausimą, ką sugebame, o ko nelabai.
– Šį naujų politinių jėgų išsiskaidymą lėmė smulkūs ar reikšmingi skirtingų vizijų matymo veiksniai?
– Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad iki šiol nėra matyti pastangų, kurios padėtų sutarti. Tai yra pats svarbiausias motyvas. O susėdus prie stalo ir kalbantis atsirastų galimybių susitarti nepriklausomai nuo ideologinių skirtybių.
Svarbiausia pagrindiniai darbai. Susitarti reikia ne dėl ideologinių nuostatų ar vertybinių orientacijų, o dėl darbų. Būtent dėl jų visos ideologijos turi ir gali rasti bendrą kalbą.
– Kas galėtų būti tais lyderiais, kurie turėtų sėsti prie derybų stalo?
– Labai nemėgstu pasakymų „lyderiai“, „vadovai“. Jeigu kalbame apie lyderį, tai šnekame apie vieno žmogaus reguliuojamą projektą. O šiuo atveju akivaizdžiai turi būti kalbama apie atstovavimą tam tikram visuomeniniam interesui.
Užteks Lietuvai vadovautis vien tik fizinį veidą turinčiais veikėjais. Juk dažnai randama, dėl ko prikibti prie lyderių, sukritikuoti ir galiausiai išmesti juos iš pačios politikos. O kai kalbama apie tam tikros grupės idėjas, veiklą, darbus – visiškai kita situacija.
Tada yra galimybė pamatyti, kas yra kas. Be abejo, kiekvienam politiniam judėjimui turi atstovauti tam tikri asmenys, bet jie šiuo atveju neturėtų būti svarbiausi. Lyderystės nuostata yra dirbtinai pučiama, stengiantis rasti asmens pažeidžiamų vietų ir jomis pasinaudoti.
– Kokių ateinančių rinkimų gali tikėtis Lietuvos piliečiai?
– Turiu vilties, kad po įvykių Garliavoje kilusi banga su pakilimais ir tam tikrais nuolydžiais bus įtempta iki pat rinkimų. Kad ir kaip būtų bandoma „nusodinti“ šį visuomenės pakilimo protrūkį, jis vis tiek yra stiprus, su visos tautos užnugariu.
Mes atsidūrėme ties labai pavojingais tautai ir valstybei iššūkiais, kurie reikalauja aiškaus apsisprendimo. O minimas apsisprendimas gali būti mirtinas arba priešingai – gali tapti naujo Lietuvos pakilimo ir atsigavimo stimulu. Manau, kad problema yra fundamentali. Aš ją formuluoju taip: „Ar galima sukurti Lietuvą iš naujo?“ Atsakyčiau paprastai: „Mes privalome Lietuvą sukurti iš naujo!“
– Kokiais būdais įmanoma tą padaryti?
– Visų pirma, susigrąžindami žmones, visų antra – apgindami savo žemes, ir visų trečia – sustiprindami savo kultūrą bei sukurdami tam tikrą gamybinę bazę, kuri gamintų produkciją, leidžiančią mums pardavinėti ją visam pasauliui.
Tokiu būdu turime pildyti šalies biudžetą. O ne skolindamiesi, kaip yra daroma dabar. Europos Sąjungos pasiūlymai nuosekliai klampina Lietuvą į skolas. O rezultatas – valstybės bankrotas. Jeigu ne šiandien, tai po dešimties metų.
– Kas gali tapti lemiamu veiksniu per rinkimus?
– Be jokios abejonės, lemiamas šių rudenį vyksiančių rinkimų į Seimą veiksnys bus susivienijęs arba susiskaldęs frontas. Vienu atveju bus įmanoma pasiekti užsibrėžtus tikslus, kitu – juos teks atidėti neapibrėžtam laikui.
– Kaip vertinate Neringos Venckienės situaciją ir siekius artėjančiuose rinkimuose?
– Šiuo atveju, mano nuomone, ji yra puolama su tam tikrais smurto požymiais. Tiek iš viešosios erdvės, tiek iš tam tikrų institucijų. Taip pat manau, kad ji turi ne visai patikimus patarėjus. O kokios bus viso to pasekmės, nespėliokime, pamatysime.
