Euromaidane kalbama: „Imperija mus laiko už rankų ir kojų, kad tik mes nesirinktume europietiškų standartų gyvenimo“, „Janukovyčiaus mygtukus spaudo Kremlius“, „tituški“ (provokatoriai) nešiojasi ukrainietiškus pasus įmautėse su ženklu „CCCP“. Tai tik keletas nuorodų į tai, kad šalyje vyksta ne tik piliečių protestas prieš valdžią, bet ir principinė kova tarp praeities ir ateities.
Laisvė - ypač dažnas žodis tarp protestuotojų. Būdama Euromaidane, neatsitiktinai jaučiau tą pačią nepaprastos vienybės ir tvirtybės dvasią, kuri tvyrojo Atgimimo laikais čia, Lietuvoje. Pašaliečiui gali atrodyti keista, juk Ukraina – savarankiška, pripažinta valstybė, tad apie kokią laisvę kalbame? Kažkas, galbūt, tai laikytų laisve protestuoti, laisve mąstyti, laisvai reikšti nuomonę. O aš įsitikinusi, kad be to tai dar ir nuosekli neužbaigtų 90-ųjų valstybingumo atkūrimo ir Oranžinės revoliucijos tąsa.
Euromaidane - ta visuomenės dalis, kuri ir vėl priešinasi tempiama atgal į praeitį, kuri nori, kad šalis atsisakytų sovietinių tradicijų, neskaidrios, korumpuotos sistemos, kurie nenori būti bandomos reanimuoti Sovietų Sąjungos dalimi. Tokiu atveju, šie žmonės Euromaidane nuo savo pačių vyriausybės gina savo šalies suverenitetą.
Po Janukovyčiaus „žongliravimo“ prieš Vilniaus vadovų susitikimą ir po to sekusio pasirinkimo gręžti ienas atgal į Rytus, dalis šalies suvokė, kad balansavimo politika, o iš tiesų - neryžtingas atsisiejimas nuo bambagyslės, kuri ir toliau sieja šalies establišmentą ir naująjį elitą su Rytine kaimyne, kainavo per daug. Kad tai kainuoja jų pačių ir jų vaikų ateitį.
Lavrovas neseniai pareiškė, kad protestai Ukrainoje yra „stimuliuojami iš užsienio“. Ukrainiečiai juokiasi, kad jis apdairiai nepatikslino – kurio. Jie sako, kad šalyje veikia „trečioji jėga“. Energetikoje, versle, politikoje. O ir šiomis neramiomis dienomis, kas inicijuoja susirėmimus, kas instruktuoja ir apmoka “tituškų” veiklą? Galų gale, kas gi taip nevykusiai patarinėja Prezidentui, kad jis ne tik nebegirdi savo tautos, bet dar ir leidžia susidaryti tokiai situacijai kurioje pralietas kraujas?
Stebina atkaklus Janukovyčiaus atsiribojimas nuo to, kas vyksta gatvėse. Nors ir daugybę kartų ragintas, Prezidentas nesiima jokios iniciatyvos pradėti tiesioginį ir visaapimantį dialogą, nors jis yra valstybės vadovas, be to ir protestų priežastis bei epicentras.
Todėl nenustebčiau, jei tiesa, kad jis nebeprisileidžia nei bendrapartiečių, nei savo patarėjų, kad vietoj to „jį apstojo šeimos nariai ir Putino FSB pareigūnai“. Tai būtų tiesiausias kelias į realybės jausmo praradimą ir visišką atotrūkį nuo savo piliečių. Ar tik ne tokie “patarėjai” sukurpė ir pasiūlė priimti pastaruosius skandalingus įstatymus, pagal vienos didžiosios kaimynės pavyzdį?
Patirtis rodo, kad rytietiškų patarinėjimų pobūdis ir rezultatai vargiai veda demokratijos stiprinimo ir valdžios atsakomybės prisiėmimo linkme. Kuo tai baigėsi Sirijoje, yra labai iškalbingas ir gąsdinantis pavyzdys.
Sveikintina, kad tuoj pat po pirmųjų bandymų išvaikyti protestuotojus lapkričio pabaigoje, tarptautinė bendruomenė sureagavo nedelsiant. Manau, tai sulaikė nuo tolimesnio beatodairiško smurto. Vėliau buvo pasirinkta taktika laukti, kol žmonės nuvargs, sušals, kol jiems atsibos stovėti šaltyje – bet neatsibodo. Tada pasirinktas „atsargaus“ stūmimo kelias. O dabar - vyksta suiminėjimai, protestuotojų mušimas, leista juos minusiniame šaltyje laistyti vandens patrankomis. Todėl labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau atidžiai ir nuolat stebėtų padėtį, ir spaustų Janukovyčių nutraukti bet kokį smurtą, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo šalyje ir išdrįsti sėsti prie vieno stalo su opozicija.
Visi esame pasibaisėję pastarųjų dienų įvykiais, kai buvo pralietas kraujas. Jėgos naudojimas yra absoliučiai netoleruotinas. Grasinimai, gąsdinimai, šmeižtas ir prievarta turi būti nedelsiant nutraukti. Ypač neramu, kad situacija nepagimdytų dar vieno diktatoriaus prie ES sienų ir nenuvestų šalies į pilietinio karo bedugnę.
Manau, kad visos Europos šalys turi veikti kartu ES lygiu, turi suvokti momento istorinę svarbą ir nepalikti Ukrainos žmonių vienų. Šiandien Europos Komisijos pirmininkas pasmerkė įvykius, ir pareikalavo, kad būtų tuoj pat nutrauktas prievartos naudojimas, jis pažymėjo, kad ES atidžiai seks įvykių eigą, svarstys galimus veiksmus ir pasekmes dvišaliams ES ir Ukrainos santykiams. Sankcijos yra neabejotinai „ant stalo“. Dabar iššūkis ES užsienio reikalų ministrams - surasti tą tinkamą formulę, kaip paveikti atsakingus už kraujo praliejimą, tolimesnį krizės gilinimą, tuo pačiu neužkeliant naštos ant eilinių piliečių. Visi kiti toliau atidžiai stebim padėtį, matom, kas vyksta, ir bent jau savo dėmesiu ar buvimu Kijeve galime apsaugoti protestuotojus nuo tolesnio susidorojimo.
Europa negali likti nuošalyje. Vienaip ar kitaip, ji yra traukos centras ir ateities viltis tiems šimtams tūkstančių, kurie tamsoje ir šaltyje, stumdomi, mušami, apšaudomi ir laistomi iš vandens patrankų, atkakliai nesitraukia.
